Kokia eglę puošime ?

anglijoje dirbtine, lietuvoje- tikra :)

tik tikrą eglutę

man jau tos dirbtinės nusibodo, nebenoriu

Mes natūralią puošim. Praeitais metais pabandėm. Labai patiko. Nieks ten nebyrėjo, mergytei mūsų patiko (labai nelindo), tai ir šiemet puošim tokią pačia. ;)

pas mus tai siaubingai nubyrejo......

o as puosiu naturalia egle

Ar seniai lietuviai puošia kalėdinę eglutę?

Prieš atsakydami į šį klausimą, pasižiūrėkime, kur toks paprotys užregistruotas seniausiai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus savo namus puošdavę dar senovės graikai ir romėnai. Tačiau tai nebuvo eglutė, kurią matome dabar, o tik įvairūs žalumynai, tarp jų ir eglišakės, kabinamos palubėje. XIV a. Naujuosius metus perkėlus į žiemą, sausio pirmąją, pamažu esą buvę imta žalumynais namus puošti per Kalėdas. Tai buvusi ir slyvos, vyšnios, obels šaka, iš anksto įmerkta į vandenį, kad Kalėdoms pražydėtų. Buvo tikima, kad atbudusios augalo jėgos persiduos žmonėms, suteikdamos jiems sveikatos, reikalingos ateinančių metų darbams.

Kalėdų eglutė Kalėdų eglutė

Jau iš XVI a. pirmosios pusės yra žinoma, kad Vokietijoje Elzaso krašte nuo seno buvo paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais, dažniausiai įvairiais kepiniais. Tada žvakučių ant eglutės dar nebūdavo. Ilgainiui pastatomos eglutės, vietoje palubėje kabinamų šakų, išplito po visą Vokietiją, o iš jos ir į kitas šalis. Mažos eglutės jau su žvakutėmis atsirado taip pat Vokietijoje, Hanoverio krašte, XVII a. antrojoje pusėje. Tada ten žvakutė būdavo uždegama ant kiekvienos medelio šakutės. Didelės kalėdinės eglės pačioje XIX a. pradžioje buvo pastatytos prieškalėdinės mugės metu Drezdene. Tad maždaug 1807-uosius galima laikyti dabar pas mus miestų aikštėse puošiamų didžiųjų kalėdinių eglių seniausiu žinomu „gimtadieniu“. Mažesnės eglutės, puošiamos namie įvairiais blizgučiais, karoliukais, stiklinėmis žvaigždutėmis, obuoliais, saldainiais ir panašiai, Europoje paplito nuo XVIII a. Paprastai po eglute Kalėdų rytą vaikai rasdavo jiems Kalėdų senelio paliktų dovanų.

Rusijoje kalėdinė eglutė pirmiausia pasirodė miestuose, kuriuose gyveno namaža vokiečių, XIX a. pirmojoje pusėje. Rašytojas F. Dostojevskis viename savo 1848 m. išspausdintų apsakymų rašo tokią eglutę prieš penkerius metus matęs vaikams surengtame pokylyje.

Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma. Šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ją kartais rengdavo savo vaikams miestiečiai ar mokyklose išradingesi mokytojai. Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis.

Prieš Kalėdas skubame į parduotuves ieškoti kuo įvairsenių žaislų, žibučių, papuošalų kalėdinei eglutei ar šakai. Tačiau net spalvingiausias žaisliukas ar blizgutis nesuteiks tiek džiausgsmo, kaip paties pasidaryta puošmena. JAV lietuviai sugalvojo labai originalią puošybą, beje, prisiminę mūsų tradicinius šiaudinius vestuvių „sodus“. Šiaudinukai gali būti labai įvairūs. Paprasčiausiai tam tikro ilgio sukarpyti šiaudeliai sunarstomi ant siūlo, iš jų daromos įvairiausių figūrų kombinacijos. Kartais suskaldyti šiaudeliai prilipdomi ant popieriuje nupieštų ornamentų, gėlių žiedų. Piešinys su prilipdytais ant abiejų pusių šiaudeliais iškerpamas, papuošalas kabinamas ant eglutės. Iš šiaudelių daromos grandinės, „tiltai“ ir jais apkarstomos eglutės šakos. Kad rugių ar kviečių šiaudai nelūžtų, netrūkinėtų, jie iš pradžių pašutinami verdančiame vandenyje, tada pasidaro elastingi. Kviečių šiaudeliai geltonesni, rugių – pilkesni, šviesesni ir ypač tviska apšviesti lempučių šviesos...

Kalėdų eglutė ir dosnus Kalėdų Senelis

Kalėdų eglutės puošimo tradicijos pradžios galime ieškoti dar senovės Romoje. Sausį paskyrę dviveidžio laiko dievo Jano garbei, pirmosiomis šio mėnesio dienomis, vadintomis kalendomis, jie rinkdavo valstybės pareigūnus - konsulus. Kad prieš rinkimus gerai pagalvotų ir apsispręstų, būta papročio namie laikyti lauro šakelę. Beje, per kalendas reikėdavo grąžinti skolas, kad sąžinė per rinkimus būtų švari.

Viduramžiais bažnyčiose būdavo rengiamos misterijos, iliustruojančios Šventajame Rašte aprašytus įvykius. Tradicija eglutes puošti raudonais obuoliukais kilo iš vaidinimo apie Ievą ir Adomą, gundomus paragauti uždraustųjų Rojaus medžio vaisių.

Puošti Kalėdų eglutę - tai vokiška tradicija, Lietuvą pasiekusi per didikų rūmus ir dvarus. Tarpukariu ši tradicija pasiekė mokyklas, o galų gale – ir kiekvieną kaimo sodybą.

III ir IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau tapęs šventuoju. Mikalojus suardė pagonių deivės Dianos šventyklą (jos gimtadienį). Jis garsėjo slapta atliekamais labdaros darbais. Viduramžių vaikams gruodžio 6-tą dieną į žaislinius laivelius kraudavo dovanėles - kadangi Mikalojus buvo jūreivių šventasis ir globėjas. Iš tų laivelių vėliau pasidarė batai ir kojinės. Nes, esą, vieną vargingą našlės šeimą jis sušelpė slapčiomis įmesdamas aukso gabalėlį į prie ugniakuro padžiautą vaiko kojinaitę. Iš šios legendos atsirado paprotys persirengus raudonais vyskupo drabužiais, pasiėmus ganytojiškąją lazdą prieš šventąsias Kalėdas aplankyti pačias vargingiausias šeimas. Beje, Kalėdų laikas ir sąsaja su Kūdikėlio Jėzaus gimimu atsirado tik Martyno Liuterio laikasi; o vaikams dovanėlių pakakdavo tiek, kiek telpa į vieną kojinę...

Bažnytinėse misterijose šv. Mikalojaus personažas pakito ir įgavo daugiau linksmumo ir gyvybės. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas, rūsčios išvaizdos barzdočius, apsitaisęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių vaikus. Ilgainiui šie du personažai tapo vienu. Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Sutrumpindami lotyniškąjį Nikolajaus vardą, Olandijos vaikai jį pavadino Santa Klausu. Jie tikėdavo, kad šventasis baltu žirgu atkeliauja vidurnaktį. Į savo kurpaites, pastatytas ties lova, žirgui įdėdavo morkų ir šieno, o iš ryto jose arba prie židinio padžiautose kojinėse rasdavo dovanėlių.

Santa Klauso vardą pasaulyje išpopuliarino amerikiečių diplomatas ir rašytojas Washingtonas Irvingas. Gyvendamas Europoje, jis domėjosi įvairių tautų papročiais ir tradicijomis. 1809 m. Irvingas išleido knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Knikerbokeriais tais laikais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje rašytojas pridėjo nemažai ir savo išmonės. Taip Santa Klausas tapo dėdule, kuris pas vaikus atvyksta pasikinkęs elnią, židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžia į miegamąjį ir ten palieka vaikams dovanėlių. Kitas amerikietis, poetas Clementas Moore’as, 1822 metais eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę aštuoniais elniais. Tada galutinai „paaiškėjo“, kad Kalėdų Senelis, arba Santa Klaasas, Klausas, gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. XIX a. antroje pusėje dienraščiai mirgėjo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus. Taip Santa Clausas atsisakė savo vyskupo mitros ir pakeitė ją į slidininko kepuraitę, kokią nešiodavo samiai Laplandijoje. Markas Twainas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje – Mėnulyje, nes elniai stebuklingi, gali skrieti ir oru. 1902 m. Frenkas Baumas parašė vaikų numylėtinio Kalėdų Senelio biografiją; ten nurodytas toks jo adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho. Na o sovietiniais laikais vargšas Mikalojus buvo ir vėl perkrikštytas - Seniu Šalčiu...