atstumas

ką norėjau pasakyt. O gi tai, kad pasijutau visai nebepažįstanti savo žmogaus. Jis buvo toks koks būna visada su manimi. O koksai jis būna tų draugų tarpe. Kaip jis linksminasi? Ar tai jau plyšys ar dar ne? Dabar sėdžiu ir klausausi savo intuicijos.

Kiekvienas zmogus gyvenime turi keleta vaidmenu, tai vaidmuo darbe, vaidmuo namuose, vaidmuo draugu bendrijoje ir pan. Jei tau gera su tuo zmogumi ir seimoje jis tau atidus, jautrus gal neverta nuogastauti, kad draugu tarpe kitoks. Ir visai kas kita, jei kitos moters uzuominoje itari kazka ne taip, tada galima savo zmogu pastebeti atidziau, t.y. kasdienybeje juk nesigilini kiekviena akimirka ka jis pasake, kaip pasielge. kai kyla itarimu reikia atidziau pastebeti jo elgesi ir viskas paaiskeja. Kaip ir sakaei, moteriska intuicija - geriausias seklys :

Taigi, kad klausausi savo intuicijos, nes jis kaip tik savaitei išvažiavo atostogų su ta kompanija.

Suprantu tave. As tai savanaude - neisleisciau atostogu su tokia kompanija :) o ypac kur yra tokiu replikuojanciu moteru.

Bet susitikus uztat niekad nebetenka pyktis, nes labai pasiilgsti :(

...o kas bus kai reiks ilgai būti šalia......? :wub1:

Nepasitikiu atstumu....ir dar ilgai.... :wub1:

...o kas bus kai reiks ilgai būti šalia......? :wub1:

Nepasitikiu atstumu....ir dar ilgai.... :(

Agaaa...

Iš pradžiu sunku gyventi atskirai, bet menesis... kitas... ir apsipranti... Paskui kažin kaip , kai kartu reikės :wub1:

O as isivaizduoju taip:As viena su vaikais-atstumas- vyras...Grizta savaitgaliais,as pikta kaip furija,noriu tik pailseti,paskui prasideda priekaistai:tau gerai,is darbo vienas,o man darbas-namai-vaikai...Baigsis visa romantika...

Mes su vyru gi kokį pusmetį gyvenam atskirai pusmetį kartu. Nu nesąmonė žinokit :wub1:

vis dėl to tuokiesi, myli kad būtum kartu. Kaip bebūtų esam sukurti gyventi ne po vieną.

aišku įpranti, atrodo taip turi būt, bet atitolsti, pasidaro atskiros problemos, atskiri džiaugsmai. Per tuos savaitgalius nespėji pasidžiaugti, daugiau prasipyksti, nes kiekvienas įpranta gyventi savaip, pagal savas taisykles, o kada išsiskiri vėl savaitei supranti kaip tau to žmogaus trūksta.

Ai nu žodžiu nesąmonių nesąmonė ir tiek....

Atsimenu ,kai draugavom...Atstumas nemazas.Grizdavo ne kiekviena savaitgali...Grizta,cia ir draugai,ir jo seima;kaime gyvena,darbu atsiranda-visus norisi apeiti,o as bambedavau:man vel lieka trupiniai po visu kitu...Juk noredavosi tik kartu buti tas dvi dienas...Tikrai jokio dziaugsmo ir geru emociju atstumas neprideda...

Mes puse metu irgi gyvenom tik savaitgaliais, bo is skirtingu miestu buvom, tai ilgiau jau nebeistverem

Sutinku, kad atstumas savo padaro ir ilgai atskirai gyventi neiseina

O as isivaizduoju taip:As viena su vaikais-atstumas- vyras...Grizta savaitgaliais,as pikta kaip furija,noriu tik pailseti,paskui prasideda priekaistai:tau gerai,is darbo vienas,o man darbas-namai-vaikai...Baigsis visa romantika...

Zmonike tavo teisybe, bent pas mane taip buvo,mane vargindavo kaip budavau viena ilga laika darbas ,namai ,vaikai, neilgam isiskyrimas gal but ir i nauda bet kaip tai tesiasi istisus metus tai bent man tai labai sunku,nes viskas gula ant pacios peciu,as daznai jausdavausi pavargus,budavau pikta ir pykdavau ant vaikiuku kurie tikrai nebuvo kalti, sunkiai suvaldydvau emocijas ,nes jausdavausi visada pervargus tas jausmas mane veikdavo,galu gale kaip esi kartu visai kitaip ir tie patys rupesteliai lengviau isprendziami, tikrai kad didele nesamone gyventi atskirai