vaikai su negalia

Labai teisingai galvoji, visuomenę reikia pratinti prie tokių pojūčių. Nors didelė dalis visuomenės tai tyliai neigia, tarsi tokių vaikiukų nė nebūtų. Kita dalis bijo - nes nežino kaip reikia elgtis. Gal dar yra kokia dalis - kuri be nuomonės. Bet nuo tokių dalykų niekur nepabėgsi, juk nieks neverčia lįsti prie to vaikiuko, jo gąsdinti. O kodėl gi nenusišypsojus jam, nepasielgus kaip nors natūraliai, neperspaudžiant ir nevaidinant.

Mes labai neišprusę, pakankamai tamsūs žmonės - nors atrodo tokie laikai atėjo. Tačiau bendravime, santykiuose - mes kaip pirmykščiai žmonės. Ne tik su ligotais žmonėm, su senais žmonėm - bet ir vadinami normalieji nemoka gyventi tolerantiškai.

Šeis laikais retas kuris supranta ka reiskia auginti neigalu vaika.Kol pats nesusiduria.Kol tokio vaikucio neturi ir net nesusimastai,kad daug vaikuciu tokiu yra,arba serga baisiomis ligomis.Visi tevai nori sveiku vaiku,bet kai turi neigalu,norisi,kad ir kiti ji vertintu teigiamai..Nes viena mama pasakojo kaip nuejo i parduotuve su suneliu (autistu),o jam uzejo pykcio priepuolis ir jis eme verkti trypti kojomis...o zmones eme sakyti neisaukletas vaikas,lepunelis.Bet koks ju reikalas,antra jie nieko nezino apie si vaika o jau nusmerke.baisu kai tokie zmones mus supa.Buna ir man problematiska kazkur iseiti su suneliu,nes kai pasikeicia erdve ji apima isterija ir verkimas,uzvis ne maisto parduotuvese,verkia po pusvalandi krenta ant zemes...zmones ziuri,bet ne vienas nieko nesako.Yra teke susidurti kai sako,bet as neslepiu ir pasakau vaikas su negalia,jam pokyciai nepatinka..tada nueina savo keliais.o karta vedziaus per visa miesta verkianti ir saukianti savo ,,kalba'' tai zmones ziurejo akis isverte,bet as jau ipratau ir nebekreipiu demesio ju nebematau,matau pikta vaika tik,kuri stengiuosi nuraminti,arba papirkti saldumynais,kad zmonems nebutu taip ko stebetis.Tokiems vaikams ir ju tevams nera lengva Lietuvoje,zmones salti,pikti smerkiantys,nors net nezino kas kaip,bet jau nuteisia,ir nusmerkia,apkalba.Todel ,kad būtų mano šeimai ramu aš pasirinkau gyventi nuošalyje,išėjome iš miesto į nuošalų atokų vienkimį,kur vaikas išėjęs i lauką nėra badomas pirštais,nėra tyčiojimosi...ir yra grynas sveikas oras ir daug erdvės.Nors kaimo aš nemėgstu,bet dėl šeimos pasirinkau,man svarbu,ne kas man gerai,o kas mano vaikams.

Būtent, nesisidure niekas nesupras. Dažniausiia yra sakoma : Oj išlepintas vaikas ir pan.,

Na šiuo atveju sudėtinga. Aplamai labai sunku atsispirti nenuteisus ko nors: gatvėje, namie, renginyje kokiam nors ar aplamai žmonių susibūrime. Mes labai greiti įvertinti kitus, jų vaikus, žmonas ir vyrus. Mes visada turime ką pasakyti apie kaimynus ir jų vaikų elgesį. Tokie mes jau esam. Todėl Linačka jaučiasi saugi tik vienkiemyje, nes ten jai ramu.

Bet, visada yra bet. Va atvažiuos Linačka į miestą, o ten verda gyvenimas. Nemanau, kad visi puls apžiūrinėti ją ir jos vaikučius. bet gali būti, kad kam nors ir užklius.

Todėl tokios mamos turi būti ypatingai racionaliai mąstančios, pasiruošę apsigintiir apginti savo šeimą. Ji turi būti labai tvirta ir rami.

Vaikai yra ne tik sergantys ar kitokie.Patikėkit - yra ir labai išlepintų vaikų. Jūs tikrai sutiksit su manimi. O pašaliečiui sunku susigaudyti, nes ant kaktos neužrašyta. Važiuoja mama su klykiančiu vaiku per Maximą ne dėl to ,kad jis kitoks, o dėl to - kad jam nenuperka šokoladinio kiaušinio. Ir tiek žviegia, kad mama nori skradžiai žemę prasmegti. Ir ką tu jam. Jis gi vaikutis, jį gina visi įstatymai, jam net per užpakaliuką negalimą sušerti. Nors jis ir ožys šiuo atveju. Praleistas auklėjimo momentas, jis vadas.

Todėl, Linačka, kad ir kaip būtų sunku, tu ištversi. Žmonių yra visokiausių. Yra piktų, bet yra ir labai pozityvių. Tokie visada nusišypsos, praleis, padės

Linkiu kuo daugiau tokių sutikti.