linksmi eilėraštukai

Galvoju, ko nereikia

Aš galvoju, ko nereikia,

nes kažką galvoti reikia.

Kai imi galvot, ką reikia,

sušunku tuoj:

"Ak, nereikia!.."

Bet galvot vis vieną reikia.

Vėl galvoju, ko nereikia.

Aiškinuosi

Aš nežinau, ar aš žinojau,

tada, kad per mažai žinau,

tačiau dabar žinau puikiausiai,

kad šiandien aš nedaug žinau.

ir nežinau, kiek sužinosiu.

Ir iki šiolei nežinau,

kuomet lengviausia bus žinoti,

kada žinai, kad nežinai...

Buvo toks...

Kad matyčiau nematyčiau,

kad girdėčiau negirdėčiau,

kad žinočiau nežinočiau -

seminaras buvo toks.

Ką ten darė - neregėjau,

ką kalbėjo - negirdėjau,

ko išmokau sužinojau -

iki šiolei nežinau.

/Rimantas Klusas /

Justinas Marcinkevičius.

Sapnas

Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau.

— Ką gi tu matei Mėnuly?

— Ten saldainių krūvos guli, Plaukia upės limonado, Stovi kalnas Šokolado,

O ledų, o ledų — Vos gali paeit — slidu! Puoliau valgyt ir laižyti, Net širdis apsalo... Bet pažadino mamytė: Pusryčiai ant stalo.

Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau. Va saldainių popierėliai Kišenėlėj šnara. Mama, kam mane prikėlei? Kaip Mėnuly gera!

Man mamytė veidą prausia Ir šypsodamasi klausia: — Ar tik tu nėjai į spintą, Kur saldainiai guli? Šiandien spinta užrakinta — Skrisk sau į Mėnulį.

Va tai tau, va tai tau, Iš Mėnulio nukritau.

Justinas Marcinkevieius.

Sapnas

 

Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau.

 

— Ką gi tu matei Mėnuly?

 

— Ten saldainių krūvos guli, Plaukia upės limonado, Stovi kalnas Šokolado,

 

O ledų, o ledų — Vos gali paeit — slidu! Puoliau valgyt ir laižyti, Net širdis apsalo... Bet pažadino mamytė: Pusryčiai ant stalo.

 

Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau. Va saldainių popierėliai Kišenėlėj šnara. Mama, kam mane prikėlei? Kaip Mėnuly gera!

 

Man mamytė veidą prausia Ir šypsodamasi klausia: — Ar tik tu nėjai į spintą, Kur saldainiai guli? Šiandien spinta užrakinta — Skrisk sau į Mėnulį.

 

Va tai tau, va tai tau, Iš Mėnulio nukritau.

mano vaikystes eilerastukas :wub

Linksmai:)

Žiūrėjau vieną vakarą į dangų

mačiau jame keistų daiktų,

ten vaikščiojo vėžys ant rankų,

mergaitės skrido ant siurblių.

Knysliukas greit į medį lipo

matyt, bijojo jis audros,

o Aladinui vien tik lempa liko

klajojant vidur dykumos.

Birželių pieva greita sklendė

boružių pulkas be mamos,

ir voras savo tinklą spendė

laukinei musei ant tvoros.

Peilis įsmigo grubiai sutraškėjęs,

Raudona čiurkšlė ant grindų nuvarvėjo.

Piktai išsišiepęs vis badė jį rusas,

Kol smulkiai supjaustytas buvo arbūzas.

***

Išdykęs Petriukas virtuvėje dūko,

Kol vyriausiam virėjui kantrybės pritrūko.

Už tai nebereikia jau sukti galvos,

Iš kur gauti trisdešimt kilų mėsos.

***

Vaikučiai statybose žaidė indėnais

Į kranistą strėles laidė jie visą dieną.

Nukrito konteineris, kėlęs plytas,

Ir niekas dabar Vinetu nesuras.

***

Mažas berniukas žvejojo upely.

Baisus krokodilas plaukė pro šalį.

Riksmas klaikus tuoj sudrebino tylą,

Ir plaukia toliau krokodilas negyvas.

SIAUBARAŠTUKAI

Šiurpiai linksmi eilėraštukai stiprių nervų ir gero jumoro jausmo skaitytojams

Plaukė Petriukas linksmai ant bangos

Kateris atlėkė jam iš paskos.

Linksmesnio vaizdelio matyti neteko —

Dešinėj pusė Petro ir kairėj pusė Petro

Išdykęs Petriukas virtuvėje dūko,

Kol vyriausiam virėjui kantrybės pritrūko.

Už tai nebereikia jau sukti galvos,

Iš kur gauti trisdešimt kilų mėsos.

Traukinyje Kaunas - Jonava

Durimis prisivėrė senuko galva.

Traukinys nuvažiavo, senukas nubėgo.

Gero kelio budėtojas jiems palinkėjo.

Vaikučiai statybose žaidė indėnais

Į kranistą strėles laidė jie visą dieną.

Nukrito konteineris, kėlęs plytas,

Ir niekas dabar Vinetu nesuras.

Mažas berniukas žvejojo upely.

Baisus krokodilas plaukė pro šalį.

Riksmas klaikus tuoj sudrebino tylą,

Ir plaukia toliau krokodilas negyvas.

Kristina - miela generolo anūkė

Nuspaudė Nevadoj kažkokį mygtuką.

Raketos į dangų iš šachtų pakilo -

Prie Klaipėdos Kuba iš jūros išniro.

Išbėgo berniukas į žalią palaukę,

Pateko netyčia į minų jis lauką.

Ir mindė sprogdiklius padukai basi.

Kaip gera, kai mažas ir lengvas esi.

Pajūry vaikučiai sau taškės linksmi

Staiga juos užpuolė rykliai septyni!

Krauju nusidažė greit jūros purslai.

Per pietus ryklieną žiaumojo vaikai.

Miške uogytes rinko kartą Zitutė

Į spąstus lokių įrėpliojo kvailutė.

Geležies dantimis spąstai tie sukaukšėjo.

Tačiau per vėlai, kai Zitutė nuėjo.

Jonukas iš penktojo aukšto iškrito

Ir jau šimtąjį kartą visai sveikas liko.

Į svetimą sodą įslinko Kazys.

Galvojo, kad braškių saldžių prisirys.

Staiga jį užklupo dėdukas ginkluotas.

Ir tarė: “Vaišinkis, ne mano čia sodas.”

Peilis įsmigo grubiai sutraškėjęs,

Raudona čiurkšlė ant grindų nuvarvėjo.

Piktai išsišiepęs vis badė jį rusas,

Kol smulkiai supjaustytas buvo arbūzas.

Mažas berniukas iš aukšto devinto

Langą pradaręs į lauką išlindo.

Raudonai aptaškytas asfaltas ir sienos.

Pomidoras praeiviam pataikė ne vienas.

Onutė su Zita po turgų bėgiojo,

Kol storas gruzinas joms kelią pastojo.

Į furgoną nusivedė, peilį atkišo

Ir abidvi arbūzais saldžiais pavaišino.

Į lėktuvą įšoko Jurgiukas mikliai,

Bet užgeso variklis ore nelauktai.

Veltui laukiat, lėktuvas tikrai nenukris —

Ne tokius dar triukus padaro Kairys.

Pas seną bobutę į vienkiemį tykų

Įsiveržė pulkas ginkluotų banditų.

Sulaužytos rankos ir išsuktos kojos —

Sena karatistė gerai pakovojo!

Mažas berniukas maudės karjere.

Į vandenį laidas elektros panėrė.

Tikriausiai berniukas elektros nemėgo,

Nes vandeniu tarsi šventasis nubėgo.

Mažas berniukas vidurnaktį tykų.

Ardė ant stalo prieštankinę miną.

Sprogdiklį ištraukė, iškrapštė plastidą —

Bus ką nunešti rytoj į mokyklą.

Žaidė berniukas kieme „Al Qaedą”,

Oriai nešiojo turbaną uždėtą.

Alachui pasimeldė jis ankstų rytą

Ir dviračiu trenkės į savo mokyklą.

Bėgo berniukas linksmai per karklyną

Ir koja primynė ten gulinčią „miną”.

Musės virš berno dūzgens tris dienas.

Taip būna, kai užmini karvės „minas”.

Banditai ilgai jį kankino ir laužė.

Kandžiojo, spardė, su kumščiais vis daužė,

Pirštais tvirtais spaudė ploną kakliuką,

Kol atkimšo šiaip taip tą alaus buteliuką.

Juoda giltinės ranka

Naktį lindo pas mane,

Bet atbėgo mister Proper

Ir baltai nuplovė ją.

Ėjo per kapus žmogus

Į vaiduoklį panašus.

O į juos nepanašių

Naktį čia sutikt sunku.

Tarė man pana Elvyra:

„Baisiai aš bijau vampyrų.”

Aš nustebęs jai sakau:

„Kuo gi mes taip baisūs tau?”

Šmėkla mirusios kaimynės

Ėmė klykti rūsyje —

Užmuštos pelės vaiduoklis

Ten išgąsdino vėl ją.

Už langų tamsi, juoda naktis,

Kažkas nekantriai beldžias į duris.

Gal tai ateiviai iš žvaigždžių,

Gal pulkas vietinių velnių?

Susidūriau, kaip ne kartą,

Su Petru prie cecho vartų –

Ir galvojom, ką daryti,

Kad nereiktų krauti plytų.

Dviese nieko nenutarę,

Susimušę, susibarę,

Nenusprendę, ką daryti,

Išsitraukėme „Kastytį“.

Tik staiga ateina trečias

Ir pasako: ,,Vyrai, ką čia,

Sėdit, tylite abu,

Gal jau imsimės darbų?“

Po tokių kalbų prasmingų

Mes supratome, ko stinga:

Metėm vyrai visi trys –

Stojos pilnas butelys.

Moterimi buti gerai: nes - musu apatinis trikotazas grazesnis, nes naktimis nekaknkina erekcija, nes nepridarem vaiku pusei svieto, nes moterys pasimylejusios su penkiais vyrais patobuleja, o vyrai, pasimyleje su penkiomis moterimis - nusivalkioja.....

Rankos buna skirtingos:

Silpnos ir raumeningos,

Purvinos ir baltos,

Siltos ir baisiai saltos,

Siurkscios arba svelnutes,

Izulios ar nedrasutes.

Graibo mane ir maigo,

Glosto ir netgi znaibo.

Visa apciupineja,

Ar noriu neklausineja.

Guldo, kur tik papuola:

Ant salto stalo, suolo,

Ant kilimelio seno.

Inkscia, vaitoja, stena.

Maigo sukaite, plusa,

Jei neitiksiu, musa.

Gal as noreciau kitko,

Ausra sutikti ryta,

Gaudyti zuikuti saules,

Ir nepazinti apgaules.

Gal i bangas panerti,

Gal menesiena gerti,

Knyga gal paskaityti...

Bet as tik kompo pelyte...

/??/

Kartais, kai Tau liūdna.... niekas to nemato....

Kartais, kai verki... niekas nemato Tavo ašarų ...

Kartais, kai esi laimingas, niekas nemato Tavo šypsenos....

Kartais, kai juokiesi... niekas nemato Tavo laimės....

Bet užtenka tik subezdėti.....

:)

Kartais, kai Tau liūdna.... niekas to nemato....

 

Kartais, kai verki... niekas nemato Tavo ašarų ...

 

Kartais, kai esi laimingas, niekas nemato Tavo šypsenos....

 

Kartais, kai juokiesi... niekas nemato Tavo laimės....

 

Bet užtenka tik subezdėti.....

 

 

:lol: :lol:

:lol: :lol: :lol:

nu nebegaliu, taip prisijuokiau