Poezija

Priimu viską

Tiek daug visko buvo –

Tekėjimo, vėjo,

Kančios, baimių, jausmo,

Bet viskas praėjo...

Kaip sniegas ištirpo,

Išlaisvino žiemą,

Užgrūdino širdį,

Nuskaidrino sielą,

Mane užaugino.

Nors atėmė laiko,

Bet nieko negaila –

Kaip buvo, taip reikia.

Štai – nieko neliko,

Pasikeitė viskas.

Ant žemės – vėl sniegas

Visai naujas tviska.

Tik pėdos tos pačios

Myluoja per žemę,

Ir aš... tik gilesnė,

Kas nori – lai semia...

Ir priimu viską

Atvėrusi širdį –

Nes viskas juk Dievas,

Bet tiems, kas jį girdi...

Gintarė Stankutė - Glesumėlė

Niekada, niekada Aš Tavęs nepaliksiu...

Niekada, niekada Aš Tavęs nepaliksiu

Jokiame kelyje, jokioje duobėje

Nesvarbu ar tu verksi, ar juoksies, ar krisi,

Vos mane prisiminsi – surasi greta…

Tu man niekad nebūsi nei blogas, nei kaltas

Nusidėjęs, nevertas būt mano vaiku

Niekad to nepamiršk, ir nebūsi nukautas

Skirias formos ir mąstai, bet AŠ ESU TU.

Tau nėra nepasiekiamų vietų, nei laiko

Tavo sielai nėra uždarytų kelių

Nieks tavęs nebevaldo ir nieks nebelaiko

Dovanojau tau laisvę, Kūrėjas tad TU.

Būk drąsus! Nesustok! Mintys kuria pasaulį!

Ką pasėsi, tą pjausi – tokia juk tiesa!

Leisk svajonėm išdygt! Dovanoju tau saulę!

Kad globotų ir džiugintų derlius gausa!

Dovanoju Tau MEILĘ! Tai visa, kas duota,

Tai juk visa iš ko ši būtis sutverta

Imk ir kurki iš jos Tu pasaulį spalvotą

Jei tiktai panorėsi, Aš kursiu greta.

Gintarė Stankutė - Glesumėlė

  gintaras71 parašė:

Leisk man nors kartą,prisiliest prie tavo lūpų.

Aš būsiu trumpas šypsnis tau veide.

Leisk vieną kartą prisiliest prie tavo sielos,

Ir savo širdžiai įsakysiu tavę pamilt.

grazu

Ir jei dabar tu užsimerktum,

Ir tyliai tyliai paklausytum

Išgirstumei, kaip žiedas skleidžias,

Kaip garsiai plaka tava širdis.

Galbūt išgirstumei pažįstamus žingsnius,

Ir vėl praeinančius pro šalį.

Gal sulaikyt norėtum prisiminimus,

Kurie tave pradžiugint gali.

Ir gal tada išgirst galėtum,

Kaip žodžiai plaukia iš nakties.

Ir gal tada suprast galėtum,

Ateina jie iš praeities.

Ir gal akis užmerkus, sapne

Iš vystum rožės žiedą baltą,

Kurį tau dovanojo kažkada,

Žmogus, kurio girdi tu žingsnių aidą....

/???/

Labai grazus zodziai

širdis suvirpa tarsi sniegu užberta,

kai praeini pro mano langus,

kai lyg netyčia perbrauki ranka

tvoros pinučius ties veranda.

Seniai jaučiuosi tarsi pagauta,

kai pamatau tave iš tolo.

Nejaugi taip nesu verta

bent žvilgsnio ar menkiausio žodžio?

Tik nemanyk, kad taip pati

savus jausmus atskleisiu, išsiduosiu

esu be galo išdidi- išdžiūsiu,

bet nepasiduosiu...

/???/

Ramunės pešiojau žiedelį,

Ar kas myli, gal jis pasakys?

Šiandien šypseną linksmą man kelia

Iš vaikystės atplaukus viltis..

Kiek žiedų pripašyta prie upės,

Atsisėdus ant liepto tyloj!

Jei žiedelis žinotų, kas bus mums,-

Nebeliktų ramunių lankoj..

Gailios rasos nuo dalgio nukrito,

Nušienaus jisai pievų gėles..

Iki balto žydėjimo kito!

Gal ramunė tada netylės?

O dabar basomis per ražienas

Paskui mėlyną paukštę lekiu..

Nepagavo lig šiol jos nė vienas,

Aš pagausiu, juk tuo aš tikiu..

Patupdysiu į mėlyną medį,

Kad jis suoktų ryte- vakare.

Mėlynume, romantika mano,

TU siūbuoki balta ramune!

-

Nebaidyki tu mėlyno paukščio

Ir nesiųsk jam audrų naktyje..

Nusileidęs iš didelio aukščio,

Te pradžiugins melsvąja giesme

Tą, kurs laimės ieškojo beprasmiai,

Tą, kurs braižės brūzgynuos aštriuos,

Tą, kurs meilės niekad nesapnavęs,

Pasiklydo vienatvės keliuos..

xlady

Geriau neklauski. Tik priglausk

Ir savo širdimi pajausk

Ką kalba virpanti širdis.

Geriau už ją nepasakys

Nei žodžiai ištarti balsu,

Nei akys, veriančios žvilgsniu.

Priglausk, kaip glaudžia artimi

Ir kalbink, kalbink širdimi...

Tu išėjai

Ir palikai save tik popieriaus lape...

Nepasakei

Nors paskutinįsyk, kad myli tu mane...

Nepalikai

Tu nieko, kas galbūt primintų man tave,

Tačiau žinai,

Kad visada giliai žaizda liks širdyje.

Gal likimas lėmė išsiskirt,

Nors iš pradžių leido mums pamilt...

Bus skaudu žinot, kad tu toli,

Ir galbūt kita su tavimi.

Bet sunku mums būtų likt drauge

Ir galvot, kad viskas dar taip pat...

Juk jausmai išblėso viduje,

Ir daugiau negrįš jie niekada.

Nesupratai,

Kiek skausmo tavo žodžiai atnešė tada,

Tu pavirtai

Žmogum, kurio nepažinojau niekada...

Tu išėjai,

Ir tai geriausia, kaip galėjai pasielgt,

Nors dar slaptai

Giliai širdy vyliaus, kad viskas bus gerai...

Truputėlį kitoks eilėraštukas, bet su mintim

Aš parduotuvėje pirkau širdies (juk kartais reikia).

Pasvėręs mėsininkas tarė: Rublis dvi kapeikos.

Tik tiek? - Išgirdęs klausimą ilgai stebėjos,

Mat nežinojo jis, kad už kiaulės širdį aš daug brangiau esu mokėjus...

(autoriaus nežinau)