Poezija

Stoviu kryžkelėj.

- Jūs einat į šitą pusę?

- Taip, - sako žmonės. – Į šitą.

- O kuom šita už aną geresnė?

Žmonės nueina ir aš nudūlinu jiems iš paskos.

Paskui apsisuku ir dūlinu į kitą pusę.

Bet galėčiau ir vietoj stovėt.

Nuo manęs čia niekas nepriklauso. — [J.Erlickas]

Būsenos

Būna, eini namo...

O būna – namie sėdi.

Šiam pasauly visko būna.

J.Erlickas

Laimės ištakos

Juozas Erlickas

Toks žmogus manęs paklausė:

- O ką tu darytum, jei žinotum, kad gyventi liko valanda?

- Duočiau tau į snukį, – atsakiau.

Jis nuskubėjo savais keliais, vildamasis, kad aš dar ilgai gyvensiu.

Ir man smagu, kad kitas tuom suinteresuotas

Į upę suteka šaltiniai,

Į jūrą teka upės,

Dangaus vėjeliai pirmutiniai,

Kur tik pažvelgsi supas;

Ir niekam vienišam nemiela,

Visur visi po du,

Dvi sielos virsta viena siela.

Kodėl ne aš ir tu?

Žiūrėk, kalnai bučiuoja dangų,

Bangelė bangą glosto;

Sesuo gėlė brolelį brangų

Užmigdo ir apklosto.

Ir saulei mielas žemės vardas,

Ir mėnuo štai virš sodų;

Ko būtų šis švelnumas vertas,

Jei ne mane bučiuotum?

Beribė

Ar matai šias rankas? Tai jos

Apglėbė žemę, tai jos atskyrė

Smiltelę nuo smiltelės,

Grūdą nuo grūdo,

Skelbė karą ir taiką,

Įveikė upes ir jūras,

Ir vis dėlto,

Vos palytėjusios

Tave, mano mažoji,

Kviečio grūdeli, vieversėli,

Niekaip negali tavęs apkabinti.

Jos tarsi pavargsta, sustingsta,

Paglosčiusios balandžius dvynius,

Nutūpusius tau ant krūtinės,

Nuskuba tavo kojomis,

Jaukiai įsitaiso tavo kelių šviesoje.

Tu esi mano lobis, didesnis

Už jūrą su visu jos bangų puošnumu.

Tu esi balta ir mėlyna ir taip pat

atvira,

Tarsi žemė per vynuogių raškymą.

O štai čia, tarp tavo kaktos ir pėdų,

Mano mažoji, esu aš, keliaujantis,

Keliaujantis visą gyvenimą.

Klausimas

Meile, tik vienas klausimas

Tave sunaikino.

Aš grįžau pas tave

Iš dygliais išpintos nežinios.

Aš norėčiau, kad būtum

Tiesi, tarsi kelias ar kalavijas.

Tačiau tavyje

Vis dar slypi šešėlis,

Kurio ir dabar nekenčiu.

Suprask,

Mano meile,

Man reikia tavęs

Visos, nuo akių

Iki pirštų galiukų, tokios

Aiškios, kokia tu buvai.

Tai aš, mano meile,

Beldžiu į tavo duris.

Ne vaiduoklis, ne tas,

Kur kadaise stovėjo

Po tavo langais.

Išlaušiu tavo duris,

Įsiveršiu į tavo gyvenimą,

Gyvensiu tavo sieloj –

Ir turėsi sutikti.

Atverk visas duris,

Vienas po kitų,

Ir paklusk.

Atmerk akis,

Kad jas pažinčiau,

Kad pamatytum mane,

Sunkiai žengiantį savo

Keliu, kuris aklas

Laukė manęs.

Nebijok,

Esu tavo,

Tačiau

Ne elgeta, ne pakeleivis –

Esu tavo viešpats,

Tas, kurio laukei,

Ir dabar įeinu

Į tavo gyvenimą,

Kad daugiau niekada neišeičiau,

Meile, meile,

Kad jame pasilikčiau.

Nemokėjau tavęs aš mylėti,

Nemokėjau tada.

Per vėlu gal dabar gailėtis -

Neužgis jau žaizda.

O taip ėmė jinai man skaudėti -

Ta pasruvus žaizda.

Nemokėjau tavęs aš mylėti

Nemokėjau tada.

Padangių sietynais žydėtų

Tavo laimė dabar visada.

Bet ar grįš praeities valanda?

Per vėlu jos dabar jau gailėtis -

Nemokėjau tavęs aš mylėti.