Pasikalbėkim dviese

***

Pasikalbėkim dviese.

Tu neprieštarauji?

Seniai , labai seniai

Tariausi su Tavim.

Žinau, esu tikra -

Nepriekaištauji,

Bet juk žinai,

Kad gyvenu viltim.

Kur nors, kažkiek

Nors sekundėlę

Paskirki man savos širdies,

Nors kruopelytę,

Nors lašelį

Atseikėki iš praeities.

Gal Tavo žodis

Vėl taps kūnu

Ir aš jį jausiu naktimis.

Pasaulis verčiasi, kai būnu

Viena su savo mintimis.

Pasikalbėkim dviese,

Aš palauksiu,

Palauksiu dieną, mėnesį, metus,

O gal akimirką...

Kas žino.

Juk mūsų laikas toks trapus..

Eglė B.

***

Nesimatėme,

nesikalbėjom,

nejučia prasilenkėm laike.

Vienas kito laukėm

Ir tikėjom,

Kad gal būt nubus

Tokia diena

Kai išėję paryčiui

Į darbą,

Susitiksime netyčia,

Kaip kadais.

Ir atrodys, kad

Nebuvo metų

Išnešiotų

Svieto pakraščiais.

Ir kad niekas niekur

Nepradingo.

Du pažįstami

lyg pašaknų

Susitinka, kaip

Kadais į darbą,

Kelyje ties tuo

Pačiu klevu...

Na, o jei toks rytmetis

Aplenks,

Ką gi, žmogui

Būna ir blogiau...

Vėl meluosiu,

sau - neįdomu

Kad gerai,

Jog nieko nežinau.

Savo širdžiai

Pasakysiu - NE,

Kai sukrūpčios

gatvėj nerami.

Tik nenuorama viltis

Krebždės

Ir primins man,

kaip nesu teisi.

Ji neleis

Pajausti lengvasties

Su širdim

Velnioniška tuščia

Gal dar susitiksime,

Išties,

Ir pasikalbėsim

Kaip tada...

***

Labai gražu. Gera skaityt.

Egmile, rašyk rašyk dar. Gera ne tik skaityti paliktą poezijos pėdsaką, bet ir paprastas žinutes. Norisi išgirsti nerimuotas mintis taip pat. Norisi dialogo.

Egmile, rašyk rašyk dar. Gera ne tik skaityti paliktą poezijos pėdsaką, bet ir paprastas žinutes. Norisi išgirsti nerimuotas mintis taip pat. Norisi dialogo.

Labas. Kartais labai jau norisi išeiti pro savo vidinio kalėjimo vartus ir susitikti tuos, kurie taip pat iš ten išsiveržė. Juk kasdienybėje mes ne tokie, kokie esame santykyje su savo siela. Per skubą, nuolatinį bėgimą, baimę pavėluoti, nespėti, neatlikti, nebūti ten, kur skuba daugelis, nelikti šio gyvenimo pakelėje arba tiesiog nepaklysti gyvenimo džiunglėse. Kai visa tai tampa pernelyg sunkiu nešuliu, bandai isivaduoti iš šios raizgalynės ir bent akimirkai pabūdi savimi ir su savimi arba tais, kurie taip pat šito trokšta. Ne visada tie žmonės, kurie būna šalia sugeba priimti Tavąjį AŠ tokį, koks jis yra. Tuomet linksta ne tik kojos, trupa sparnai... o galėtų nunešti į dar nežinomus tolius, į dar neišbraidytas pievas. Bet jie trupa, o Tu taip ir lieki sėdėti toks, kokiu tave nori matyti tie, kurie tave supa. Nėra lengva, bet yra įmanoma - būti ne savimi ir ne tarp savų.

Taip jau yra,

Kad kasdienybė

Nesklinda smilkalais kvapiais,

Kad vargana žmogaus esybė

Keliauja banaliais takais

Ir tiktai retkarčiais ištrūksta

Basa po pievą pabraidyt,

O laiko taip dažnai pritrūksta

Save lyg indą išvalyt.

Eini viena į tirštą tamsą,

Ir vėl sakysit banalu,

Bet tam, kuris širdim nesensta

Gyvenimas ne iš raidžių.

Ir ne iš žodžių laša kraujas,

Ir ne iš sielos - dėmesys,

Todėl nereikia bausti skaudžiai,

Kaip kartais baudžia juokdarys

Tarsi juokais išdrėbęs purvą

Ant nebegijančių žaizdų.

Et, apie ką čia mudu kalbam,

Juk visa tai taip banalu.

Sakai - palaidojai tėvelį...

O polėkis, o jo sparnai,

Prastai su Tavimi berneli,

Jeigu be jų pragyvenai.

Rašei, rašei ir vis be šarmo,

Tik apie tai kaip gyveni,

Neįdomi Tavoji karma -

Pegaso įsūniai kiti.

Aš jau baigiau. Belieka eiti

Dar kart labai atsiprašau

Už tai, kad gyvenu banaliai,

O parašau dar banaliau.

Labas.

Labas, Egmile. Kaip gera rasti paliktus Tavuosius laiškus. Skaitau ir jaučiu panašiai, kaip rašai.

Kartais reikia sustoti, pamiršti didžiuosius planus ir pažvelgti į paprasčiausius kasdieniškus dalykus. Paglostyti sužvarbusią borūžę, paleisti laisvėn atklydusį voriuką. Kartais stebiuosi, kai tais pačiais takais vaikštantys žmonės nieko nepastebi, kas vyksta šalia jų. Vien šaligatvio tarpeliuose per visą vasarą stebėjau urvelius rausiančias skruzdes, širšes. Kiti tiesiog užlipa ir nueina. Pakėlusi akis nuo mažo vabalėlio, galvoju apie žvaigždes. Bandau perprasti didžiųjų mokslininkų žodžius apie keistus dangaus kūnus. Pasigėrėjusi šviesos aidu nuo žvaigždelių, neriu visu greičiu į savo sielos slėpinius. Tuomet ir išsilieja eilės, skambių žodžių harmonija, paslaptinga kaip žvaigždės, neaprėpiama kaip siela.

Kasdienybė lėta

ir iškilminga,

tarsi karalienė

dosniai seikėja laiką,

pasiimdama su kaupu-

neišnaudotas akimirkas,

praleistą šansą.

***

Parašyk man

neįprastą laišką –

be raidžių,

be voko ženklų -

ant vaivorykštės

krašto,

kur vaikšto

pulkelis

drumstų debesų,

ant vėjo skverno

palaikio,

ant žaizdotos

rudens šakos,

ant benubėgančio laiko

upės taku link brastos.

Parašyk man ne vakar,

O šiandien,

kol pjūvis alsuoja

Tavim,

kol jaučiu

tvinksint savo laiką,

nors dar nesu savim.

Parašyk, kad dar

spėčiau išeiti

nevaryta iš savo namų.

Mes juk šio

Laiško beraidžio

nebeskaitysim abu,

Tik paslėpsim į

rudenio kraitę

tarp krituolių

obels vaikų

Ir nueisim į savo laiką

Plonyčiu pirmu ledu.

.................................

Man atrodo

skaičiau šitą laišką.

***

Man atrodo

skaičiau šitą laišką.

Man atrodo

skaičiau šitą laišką.

Galiu prisiekti-

skaičiau slaptus raštmenis,

kuriuos išraitė vikšrai

ant lapų.

Man rodos

tikrai tai buvo man

paliktas ženklas

ir tos keistai susiviję smilgos

ir ta nulaužta nendrė.

Esu tikra, kad tai tu

mintimis pasiuntei pulkus

smalsių varnėnų.

Jie tupėjo tame berže

po kuriuo vakarojau.

Ant šakų- lyg ant penklinės

jie dėstė mūsų melodiją.

Tai negalėjo būti atsitiktinumas.

Tai buvo Tavo laiškas,

tik nemokėjau jo viso perskaityti,

todėl ir siunčiu mintimis

bučinį ir amžiną laukimą.

------------------------------

Kas vakarą laukiu ženklo,

tik mums vieniems suprantamo....

***

Mažos pėdos didžiulio dangaus

Vis dažniau nusileidžia į lanką

Tai balutėm šalto lietaus,

Tai sniego pūkeliais atkanka.

Trumpina dieną naktis

Ir nieko tame nepakeisi,

Šaltų žvaigždžių atspindy

Šilumą sielon įleisi,

Kad neliktų gatvėj nakvot,

Kol šiurpas esybę varsto,

Kol iš beribio dangaus,

Ruduo savo jėgą žarsto.

Toks plikas ir šaltas ruduo

Į širdį nykumą bruka

Ir noris greičiau namo

Prie seno jaukaus židinuko

Kur žarijų pulkelis linksmai

Šokdamos dangų nušviečia...

-----------------------------------

Noriu ir aš taip šiltai...

----------------------------------

Tik niekas į vidų nekviečia.

***

nuostabūs žodžiai. Sakyk, ar esi išleidusi knygelę savo kūrybos. Juk gerokai kuklenės mintys sugula ant popieriaus.