Pasikalbėkim dviese

Kaip gera būna kartais susitikti

senus draugus nežinomam kely

ir džiaugsmas taip tada širdin užplūsta,

kad rodos kiltum, degtumei ugnim.

kaip gera kartais vakarui atėjus.

pabeldžia kas nedrąsiai į duris

ir nesibaigia kalbos, jausmas liejas

su taure gera saulę pasitikt...

Aš jau nebe ta. Praėjęs laikas

Paliko manyje savas pėdas.

Gal kartais tik verkiu, kaip mažas vaikas,

Gailiuos ir vėl darau naujas klaidas.

Rečiau jau skauda, kai mane sužeidžia,

Pačios dažniau įskaudinti kiti.

Anksčiau man nepatikdavo dviveidžiai,

Dabar į juos darausi panaši.

Meluot išmokau,netikėt išmokau.

Apgaut mane jau darosi sunku.

Tampu beširde, netikra, gruboka,

Atrodo, kad ne savimi tampu.

Jausmais žaidžiu.Tai atstumiu,

tai traukiu

Mylėt nemoku. Meilė užmušta

Kažkur seniai. Aš nieko nebelaukiu.

Praėjo laikas.Aš jau nebe ta.

visi mes keičiamės-

mus keičia laikas

ir patirtis kiekvieno

vis kita.

Ateina laikas

ir širdyje telieka

vaikas

kitiems mes tampame

suaugę ir liūdni

***

Kartais būnam tokie neįdomus

Ir ne tik svetimiems - netgi sau

Nuo to būvio, kai esame romūs

Sau kartodami „Kaip pavargau“.

Tik vėliau, kai jau viskas įgrįsta,

Nusipurtom senus drabužius

Ir tuomet tegul niekas nedrįsta

Pasakyti „koks jis nuobodus“

O pasaulis erdvus ir gyvenimas

Tik spyruoklė gerai užvesta

Na, o mes tik varžtelių skrebinimas

Toje laiko- erdvės dėžėje.

Pasaulis būna per erdvus

arba per ankštas kartais.

Pasauliui būname našta

arba vienintele viltim-

ir ginčijas prie mano vartų

likimo deivė su Mirtim.

O kol tas ginčas nesibaigia

einu pasižvalgyt artyn,

pamilstu visą gyvastį,

net sraigę, keliaujančią

kažkur lapu tolyn...

Arimų drumzlinos akys

Ir vakaras lyg užpečkyj,

O tu dar klausi kaip sekas,

Tam gličiam ir tamsiam lapkrityj

Netgi dieną užsidegi lempą,

O į kaulus įvirtus drėgmė

Taip sulėtina rudenio tempą,

Kad tampi kaip bespalvė dėmė

Ant nuvargusio pilko asfalto-

Jis ir taip ne labai išvaizdus,

O tu klausi kodėl aš pavargus

Sugrįžtu į mūsų namus.

Ramini, jog taip būna kas metai

Ir aš tai suprasti turiu -

Visą sumaištį rudenio metą,

Visą slėgį tamsiausių dienų.

Ir manai, kad suprast negaliu,

Juk suprasti taip paprasta kartais

Tik kaip gi pasiust po velnių

Šitą būvį ties pragaro vartais.

:(

Ar žinai, kada kvepia namais?

Kai mėnulis vaikšto stogais,

O sutemos kloja kelią

Ant stalo mažoj pirkelėj

Duona gardžia pakvimpa.

Prie stalo šeima susirinkus

Laužia Kūčių plotkelę.

Tik šunys loja į kelią

Ir nesugrįžtančių laukia.

O jų vis daugiau palaukėj

Kauburėliuos, žymėtuos kryžiais.

Pats brangiausias tas, kur negrįžęs.

Vilties žiburėlis sklando –

Gal tiktai kelio neranda?

Gal dar pareis užtrukęs

Tavo, Motin, sūnus padūkęs.

……………………………………..

Kol pirkioj žybsės žiburėlis,

Prie stalo sėdės ir vėlės.

Kol mėnulis vaikščios stogais,

Mums nuolat kvepės namais.

Pirmos snaigės,

Pirmasis ledukas-

Pirmutiniai žiemos ženklai...

Ir vis sukasi metai

Ir sukas

Lyg upės sraunios sūkuriai,

Štai ir vėl į namus Kalėdos

Sidabriniais varpeliais pabels

Ir mažytės nykštukų pėdos

Link namų kiekvienų nutipens.

Kam palikę kruopelę artumo,

Kam duonelės į saują įdės,

Išdalins visą savo dosnumą

Iš mažos, bet didžiulės širdies.

Atsivers nejučia visos durys

Iš vienų namų į kitus

Ant stalų nusidrieks drobulės

Pamaitinti sočiai visus.

Nebeliks šitą naktį pykčio,

Atlydys visame kame

Nors sniego ant stogo dikčiai,

Bet jo nebeliks širdyse...

Štai ir vėl į namus Kalėdos...

:lol:

Žvarbu šiandiena širdyje

ilgai klajojau naktyje

sakiau, gal žiburį surasiu

ten lauks manęs...

Pabelsiu taip nedrąsiai

mane sutiks, mane globos,

balčiausius patalus paklos...

Širdyj manoje užsilikęs vaikas.

Ir tarsi smėlis bėga laikas,

miglosna liejas praeitis,

rūke paskęs sena viltis

pajusti delną ant galvos

ir jaukią šilumą mamos.

Už lango žėri tyros snaigės

sulig žiema tamsa te baigias

pirmi saulutės spinduliai

nurausvins sniegą ir žvaliai

visi susėsime ir roges

pasaulis vėl jaukus, patogus.

Žinau, kasdien eilėrašiai neateina. Kartais reikia patylėti, akd išgirstum juos atsargiai sėlinančius iš širdies gilumos. Jau kelias dienas tuščiai varstau dureles, tikėdamasi rasti Egmilės eiles. Mano siela irgi tyli. Gal kaltas toksai pavasariškai šiltas rudenėlis.

namuose kvepia bandelėm

namuose šilta jauku

ir tik pažvelgus į kelią

tampa truputį graudu.

vasaros jau pasiilgau,

o ir žiemužės nėra.

vakarą tamsų ir ilgą

audžiu viltis, vis nėra

klegesio to kaip įpratus

trūksta saulutės šiltos

laukiu ir vėlei pragystant

paukštės ant medžio šakos

Surašysiu laišką žiemai kuo ilgiausią

kur užsisvečiavo- būtinai paklausiu.

Apeinu vis kiemą, pakraščius visus,

surasiu gal žiemą miegant po lapu.

Paprašysiu vėją- laišką gal nuneš,

gal suras jis žiemą ir pas mus parves.

Stipriai pasiilgau sniego patalų...

Kaip sulaukt to laiko,

kai aplink nelieka žinomų takų,

kai žvėreliai miega, balta ir ramu

vakare išėjus vėjas uždainuoja,

šoka valsą snaigės, medžiai palinguoja ,

tyliai gurgžda sniegas po manu batu,

o išdykęs speigas gnaibo skruostukus.

Surašysiu laišką, tik kas jį nuveš

gal paklausti šalčio, to- šaldytuve?