Pasikalbėkim dviese

:)

būtų smagu, jei kas irgi pabandytų padraugaut su mūza. :D

Gaila, kad čia lankosi retas svečias. Bet taip jau yra, kad eiliuotas gyvenimas ir eiliuotu. Jis daugiau sau, nei kitiems. Juk pirmiausiai rašai apie save, o vėliau džiaugiesi, jei atsiranda tų, kuriems tos varganos eilutės tinka lygiai taip kaip ir pačiam autoriui. Tai lyg auksinė kurpaitė, kuri tinka ne kiekvienai kojai... :) :D

:blushh:

Jau aprašytos visos aušros,

Saulėlydžiai ir skauduliai

O ilgesį, it gervės šauksmą

Sugėrė rudenio laukai.

Atvirkštine tvarka dėlioju

Mintis ir vėl einu ratu...

Kas kartą vis rečiau sustoju

Prie lauko durų uždarų.

Ir kam ieškoti rojaus vaisiaus,

Kai jo nuskint nebegali.

Pasižiūrėkit - kokios raišos

Laukinės naktys siautuly.

Ir koks netikras rožių kvapas,

Kai jis iš svetimų namų...

Tarpusavyje mintys šnekas

Ir negirdėt jų negaliu.

Dažnai nepritariu ir pykstu,

Kad niurgzlės eina vis senyn.

Nepastebiu kada suspėja

Sugrįžti pilnatys lieknyn.

O takas paukščių...Šitoks takas

Juk kažkada tik juo ėjau,

Nejaugi ėmė ir apako

Akylos sielos akys jau.

Jau aprašytos visos aušros,

Mėnulio baltas skritulys...

Kam gi įdomios sielos sausros

Ir begalinis ilgesys.

Ką dar galėčiau rasti naujo

Ir tuo pačiu populiaraus...

Kitiems atrodo gražbyliauju

Nors ir neieškau panašaus

Eilučių sąskambio ir vingių,

Metaforų neatrastų.

Galėčiau sau sakyti - tingiu,

Bet aš tuo tarpu gyvenu

Savim ir savitą palaimą

Visiems vienodai dalinu.

Man nesvarbu mieste, ar kaime

Gyvena tie, kurių turiu

Atsiprašyti už grubumą,

Už neišsaugotus daigus,

Už kartais perdėtą orumą,

Kai skaudžiai žeidžia atgrasus

Ir arogantiškas narcizas,

O apsiginti tegaliu

Pilkais plunksnakočio eskizais

Ant medžio lapų nukrėstų.

Žvaigždynų pievose dar ganos

Pulkeliais debesys jauni,

O žemėje didžiulis klanas

Ties paskutine viltimi.

Esu dabar ir čia. Tokia gi

Besparnė mano gyvastis

Ir veda ją tolyn į laiką

Kiaura, palaikė savastis.

:D

Gaila, kad čia lankosi retas svečias. Bet taip jau yra, kad eiliuotas gyvenimas ir eiliuotu. Jis daugiau sau, nei kitiems. Juk pirmiausiai rašai apie save, o vėliau džiaugiesi, jei atsiranda tų, kuriems tos varganos eilutės tinka lygiai taip kaip ir pačiam autoriui. Tai lyg auksinė kurpaitė, kuri tinka ne kiekvienai kojai... :) :D

 

:blushh:

Gražu Egmile, iki skausmo gražu.

Niekada iki šių metų nebandžiau rašyti eilėraščių. Kai tik per stebuklą likau gyva, pradėjau daryt tai ko anksčiau nedariau. Net nežinau ar tai ką parašau yra tikrai verta dėmesio, bet forumai yra pakantūs visokiems keistuoliams, tai bandau sutilpti. Net ir forumuose iki tol nerašydavau. Dabar darau daug ką gyvenime pirmą kartą. Gal dar turiu šiek tiek laiko. :D

žiemos nekvieski dar, prašau...

Ir akys merkias. -

Sapnas sapną vys...

lengvu dvelksmu,

rūku blyškiu

palies

pasaulio šerdį.

Tik laikrodis

lėtai tiksės,

vėžliu pavirtęs,

prisilies minties

ir viską vėl apvertęs

spindės rasos

lašu, vilties

rytuose brėkštančios

aušros žingsniu

artės, artės,

palies...

Įsodink mane į laivą

Ir išplaukim, ir išplaukim

Upėm, jūrom, vandenynais

Ir paraistėm, ir palaukėm.

Ir per vėtrą, ir per audrą,

Ir per klampų klampų kelią

Tegul ūžia, tegul kaukia

Visos negandos pro šalį

Jokie štormai mums nė motais.

Karštas kraujas laivą veda

Per išalkusius bangynus

Ir per sniegą, ir per ledą.

Tavo rankos mane gaubia-

Stiprios, tvirtos ir bebaimės,

Mano ištikimas drauge,

Neišpasakotos laimės.

Duok man savo karštą ranką,

Nebelaukim, nebelaukim.

Sėskime į mūsų laivą

Ir išplaukim, ir išplaukim.

:D

Prietemėja.

Už lango dulksna

Tik viduj nesikeičia niekas

Ta pati sienų spalva,

Įbrėžimas joje nusidriekęs

Lyg latakas dalina pusiau

Visą laiką į IKI ir PO.

Kada nuodėmės buvo mažiau

Ar virš brūkšnio, ar jau po jo...

Ir kiek tai svarbu abiem....

Išdėliojom kortas ant stalo

Ir pradėjom viską kartot

Tik dabar jau iš kito galo -

Atvirkštine metų eiga –

Kvailoka, bet imk ir pažaiski...

Prietemėja,

Už lango dulksna.

Tik vidun jos, prašau,

Neleiski.

Iš prieblandos už lango

ateina ramuma

matau vis tavo veidą,

kai palikai mane.

Lovelėje užmigę

vaikučiai- man ramu,

tik kaip tamsoj surasi

savus tikrus namus.

Tarsi žvakelės švyti

žvaigždelės danguje,

o jei pradės dar lyti-

sušalsi, nežinia

kankina mano sielą,

kažkur ten naktyje

bandai surasti kelią,

kurio gal ir nėra...

Naktis dar nepraėjo,

o tu vėl parėjai,

sužvarbęs ir sušalęs

tik nieko nesakai...

nereikia kalto žvilgsnio-

visi juk mes kalti

išėję, neparėje

arti arba toli.

Išliečiau savo sielą

tačiau ar reikia to

laimingas pakeleivi

užklydęs pas mane

ruduo vėl užsilaikė

žiemužė paslapčia

naujais keliais patraukė

ar smerksim už tai ją?

Įvairiais gyvenimo periodais laikas nuo laiko atsirasdavo žmogus, kuris būdavo toks panašus į sielos dvynį, jog net patikėti būdavo sunku. Šiandien manau, jog kaskart aš tokį žmogų savyje susikurdavau pati, tisiog labal labai labai troškau, kad tai būtų tiesa. Bet visada išaušdavo tokia diena, kai toks dvynys imdavo ir ištirpdavo interneto platybėse. Kartais jo pėdsakus atpažindavau, bet jie vesdavo ne į mano pašto dėžutę.

... o šiandien gruodis...

Toks murzinas, glitus ir šiltas

Tiek dienoje, tiek naktyje

Nutiesdamas ramybės tiltus

Išties neatvedi į ją.

Iš lapkričio priėmęs tąsą

Lieki tik antras lapkritys,

O gruodis ant rogučių veža

Ne tik šventes, bet ir pusnis.

Įkrisčiau aš į baltą glėbį

Puraus kilimo vidury

Ir išvalyčiau sielos dėmę

Įsisenėjusią širdy.

Vėliau nupurtyčiau sniegurį

Nuo jau pavargusių pečių

Ir eičiau ten, kur akys žiūri

Pačiu tiesiausiu keliuku.

--------------------------------

Atvirski, gruodi, į senus,

Švariai išbalintus laikus.

Įlįsk į savo maršką baltą

Nešalta bus, o jei ir šalta

Įlisiu į kailinukus.

Et, ką čia aš. Juk bus kaip bus...

O... kaip tai pažįstama. Vis dar ieškau sielos-dvynės. Draugų tarpe nerandu tokių, kuriems sakyčiau viską ką jaučiu. Visi yra su tam tikrom išlygom. Matyt taip surėdytas pasaulis, kad anksčiau ar vėliau ieškočiau nusiraminimo Dievo žodyje. Juk esame Dievo kibirkštėlės...

Ką bedarytum, kur benueitum , kiek beprieštarautum,bet gyvenimas veda sava vaga. Gal todėl jis ir įdomus, nes mes nežinome tos vagos nei krypties, nei ilgio, nei gylio. Mūsų vaizduotėje ji tokia, kokią susikuriame viziją.

***

Galiu ramiai sakyt "buvau"

Ir kortomis dėliot pasjansą.

Nuodėmiavai? Nuodėmiavau,

Sulaukusi lemtingo šanso.

Ir polėkiais, ir mintimis

Lankiausi ten, kur vėjai nešė,

Kur debesys su bangomis

Gražiai gyvenimą išrašė.

Buvau kviesta ir nekviesta,

Ir laukiama, ir netikėta,

Palikusi ir palikta,

Žadėta ir nepažadėta.

Buvau ir čia ir ten buvau,

Kur šiandien tavo metai krykščia,

Vilčių vilnim nubangavau

Per savo dieną vakarykščią

Dabar ramiai sakau -"buvau",

Dėlioju kortomis pasjansą.

Nepamenu - nuodėmiavau?

Ir nugrimztu į saldų transą...

***

Mano pieniška vasara

Brido ir kliuvo

Už mažučio upelio

Slidžių akmenų,

Tarp kurių vis ieškojom,

Nors niekad nebuvo,

Kažkieno išgalvotų

Kibiųjų vėžių.

Dobilais nupjautais

Taip kvepėdavo lankos,

Jog jų kvapą lytėjom

Ne tiktai juslėmis,

O bedantė ir pieniška

Vasara sėjo

Mano kaimo vaikystę

Trupiniais, dalimis...

Dygo obelys, vyšnios,

Laukinės aguonos,

Dygo usnys šalia

Ir vėdrynų kerai

Jeigu pieniškai vasarai

Trūkdavo duonos,

Taigi kiškio kopūstai -

Tikri gardalai.

Ir upelio brasta,

Ir laukymė prie šilo,

Ir ramunėm baltom

Siuvinėta skara

Viskas liko tenai

Už dienų septynmylių,

Mano pieniškoj vasaroj

Su bedante švarple.