Pasikalbėkim dviese

Noriu pasidalinti savo Kalėdinio laukimo jausmu, kuris lydi kiekvienais metais. Manau, kad šiuose posmuose surasite ir savas Kalėdas.

***

Languos jau spindi pirmos girliandos,

Į būtį skverbiasi eglynų kvapas,

Ir mes jau skubam slėpt likimo randus

Prieš tai gerai išvalius ir sutepus.

Prie stalo sėsime nuolankiai kilnūs,

Mažytes nuodėmes gražiai nušveitę

Ir prisiglaudę prie ėriuko vilnos

Manysime, jog esam pasikeitę.

O po savaitės vėl į seną kiemą

Sukris eglučių nubyrėję šakos

Tik mes, į naują laiką atsirėmę,

Jau nebebūsime tokie aptakūs.

***

Užgyvento turto jau pakanka,

Metai nugulė visus laukus.

Mūsų laikas tarsi upė senka

Tik ne tas kur buvo, o kur bus...

Lai jisai nešykšti gero žodžio

Nestokoja meilės ir darnos

Jei prireiks, tegul į speigą gruodžio

Įberia žiupsnelį šilumos

O nurengęs puošnią švenčių kaukę,

Kasdienybei lieka atlaidus

Juk kasdien daugėja tų, kur laukia

Tų, kur nebegrįžta į namus.

***

Kalėdinė naktis,

It varpas -

Sidabro dūžiais

Į duris

Lyg į apleistą širdį

Skverbias.

Tarsi stropus

Auksakalys

Kalena kol

Visi išgirsta -

Gal kiek įkyriai,

Per ilgai

Ir liejasi garsai

Į krikštą

Per visą naktį

Ištisai.

***

Ir kitąmet, kaip šiemet, kaip anksčiau

Šypsosimės vieni kitus išduodant.

Veltui neparsiduosim nė už ką -

Kaip velniui dūšią - ne veltui parduodant,

Su dovanom kaskart vis brangesnėm,

Su palinkėjimais saldžiais į taktą...

Į nugarą pataikyti perdėm

Lengviau negu pataikyti į kaktą.

Tad su Naujais, brolau! Tad su Naujais!

Nugrįskime jiems švarų, tiesų kelią.

Et. Ko gi čia draskytis? Pagaliau

Vis tiek vėliau pasuksime pro šalį.

Pakelkim tostą. Su Naujais, bičiuli!

Nuplaukim slidų pakilimo taką.

Pakelkim tostą – tik ne tuos kur guli...

------------------------------------------------

Ir tik ne tuos, kurie į minią šneka.

***

Ką kabinsim ant eglės šiais metais?

Kiek žaisliukų be laiko įskilo...

Ar kabinsime tai, ką įpratę,

Ar tik spengiančią skaudančią tylą?

Gal dar sveikas tikėjimo burbulas-

Juk jo tokios neįprastos spalvos.

Pažiūrėk, vietoj stiklo karolių -

Besišaipančios judančios galvos.

Ką kabinsim ant eglės šiais metais,

Kai sudaužėme tai, kas svarbiausia,

Girliandą? Karūną? Ar žvakę?

Ar tik sniego vatelę negausią...

***

Kodėl ir vėl man niekas eglės

Neparnešė iš mūsų miško?

Pušies sakais pakvipo laikas

Ir į šaligatvį ištiško

Atplyšęs nuotekų varveklis,

Palikęs tiktai šlapią brydę

Kodėl ir vėl man niekas eglės

Prie mano slenksčio neatlydi?

***

Metai vėl

prigavo ir pabėgo...

Kam gi šį kart kris

Lemtingas skaičius,

Kad aukščiau

Pakiltum atsitiesus

Ir, kad nesukniubtum

Susiraičius.

Paslapčia nugvelbtum

Laiko kraštą,

Permestum per tankią,

Aukštą tvorą,

O paskui paskleistum

Kaip iš rašto

Savo paskutinį

Keistą norą -

Kad kiti ateitų

Pailsėję,

Neužvargę, žvalūs

Ir lemtingi,

Kad ir vėl įkvėptum

Laisvą vėją,

Ir kad būtume

Visi laimingi.

***

Išeina dar vieni

Nuo nešulio sulinkę,

Pavargę ir pikti,

Visas bėdas surinkę.

Išsineša tik mažumą -

Tiek, kiek panešti gali,

O visa kita - sąžinei,

Į sąskaitų kraitelę.

Ir šventiniam glėby,

Į blizgesį išmainę,

Išeiname akli

Į naują metų raidą...

Ir vėl nauja seka

Rikiuos dienas į gretą

Ir vėl kaip visada,

Tik ilgesys, kaip reta ...

***

Du bokalai, eglutė ir aš…

Toks likimas. Ir nieko negaila.

Tu žinai, aš žinau, kad ne mes

Už klastingo gyvenimo vairo.

Už Tave, už save, už Metus

Ir už tai, ką jau teko patirti.

Tai jau daug. Net daugiau už kitus

Turim ką su savim pasiimti.

Tu - ne mano. Ir aš ne Tava.

Šiąnakt vėl išmesti – lyg ne žmonės.

Sielos kūną palikę toli

Dar negrįžo iš savo kelionės.

Toks likimas ir nieko negaila.

Tu žinai, aš žinau, kad ne mes

Už klastingo gyvenimo vairo,

O ir vėjas – ne mūsų bures…

***

Nuo linkėjimų ligi linkėjimų

Traukia metai kraitį vežime

Ir su nepaliaujamu skubėjimu

Nuridena nuodėmių žeme.

Išsibarsto pakeliui likimai

Ir namai subyra tarsi smėlis,

Saujoj lieka tik prisiminimai

Ir šešėliais virstantis kartėlis.

Vėl gyvensime tarpu linkėjimų

Įtikėję žemiška galia -

Nebevaikišku pasižadėjimu

Su neįtikėtina pradžia.

***

Iš debesų baltų,

Kur sniego pilys

Sidabro bokštais

Smelkiasi dangun,

Iš ten, kur susitelkę

Visos tylos,

Atėję šventės

Beldžiasi vidun.

Balsais varpelių,

Sklindančių iš tolių,

Balta skara

Prie kojų ištiesta

Vilioja iš visur

Sugrįžt namolio

Jauki, šilta

Kalėdinė Dvasia.

***

Kalėdinė naktis,

It varpas -

Sidabro dūžiais

Į duris

Lyg į apleistą širdį

Skverbias.

Tarsi stropus

Auksakalys

Kalena kol

Visi išgirsta -

Gal kiek įkyriai,

Per ilgai

Ir liejasi garsai

Į krikštą

Per visą naktį

Ištisai

***

Išsivalykime. Kalėdos.

Išsivalykime ne vien namus.

Tevirsta plėnim skaudžios bėdos,

Ateina Šventosios Kalėdos,

Sutelkdamos draugėn visus.

Atleiskim priešams. Juk Kalėdos.

O mūsų priešai mums atleis.

Jei ir negilios mūsų pėdos,

Suras jas Šventosios Kalėdos

Ir pas visus jomis ateis.

Sušilkime. Ir vėl Kalėdos

Po liktorėlį rankosna įdės.

Sutikime namus parėdę,

Ateina Šventosios Kalėdos

Giedot Kalėdinės giesmės.

***

Ir metai ne tokie,

Ir gruodis,

Ir trisdešimt pirma ne ta.

Viltis lyg angelas

Atrodo

Su naujo laukiama

Pradžia.

Ta paslapties

Gelmė vilioja

Ir klimpsta kojos

Nejučia.

Man regis,

Ko lig šiol ieškojau

Apčiuopiama

Pavirs dvasia

Ir vėl gyvenimas

Iš naujo

Lyg karuselė

Įsisuks,

O gruodžio

Trisdešimt pirmoji

Prie slenksčio

Niekad nesuklups,

O peržengs drąsiai

Naują pradžią.

Visi keliai

Vartus atvers

Ir naujametinis miražas

Jau nieko dulkėm

Nepavers.

***

Gimkime iš naujo, -

Juk Kalėdos.

Būkim švaresni,

Būkim tyresni.

Gal tada aplenks

Mus visos bėdos

Ir kliūčių bus

Daug mažiau kely.

***

Kaukši balto speigo pasagėlės

Dar vienus išnešdamos metus.

Languose - sustingę šerkšno gėlės,

O už jų - belaukiantis žmogus

Savo atmatuoto žemės gabalo,

Lopinėlio jam skirtos erdvės

Ir gerumo iš likimo rankų,

Ir trupučio laimės iš lemties.

***

Tegul šią tikrų stebuklų naktį,

Pavadintą tūkstančio vardu,

Nieks netrukdo į namus atkakti

Pasakai iš sudėtų vilčių ...

***

Ir vėl Kalėdos, vėl eglutė,

Ir vėl namai pilni kvapų.

Taip noris su Jumis pabūti,

Taip noris vėl pavirst vaiku...

Mielieji mūsų, nesupykit,

Kad sveikiname vėl paštu.

Laimingų Jums Naujųjų Metų

Ir daug šviesių, sveikų dienų.

***

Siaučiant pūgai, ateisiu pusnynais baltais,

Pasibelsiu į langą sidabro varpais.

Ar įleisi į vidų prie švenčių ugnies,

Ar paliksi už durų? Paklauski širdies ...

Ne paguodos ieškoti užklysiu į čia -

Pasisemt atlaidumo ir tapt atlaidžia,

Atitirpti, sušilti prie Tavo peties,

Atsigerti gerumo iš Tavo širdies.

O vėliau sugrąžint visa tai su kaupu

Tuo pačiu užpustytu sugrįšiu keliu.

Aš ne skolą atnešiu, atnešiu Vilties,

Meilės, Laimės, Gerumo įžiebtos kibirkšties.

***

Linksmų Kalėdų, gražios eglutės,

O Senio Šalčio dovana

Tebūna Jums namai laimingi

Ir Jūsų sveikata gera.

***

Žėruoja eglė. Spindi, tviska

Kokia ji šiandien nuostabi,

Užmiršusi pasauly viską

Sidabro rūbais žėri, tviska

Ir neša šilumą širdy.

***

Įsiklausyk į tylą, tai Naujieji

Kažką tau tyliai kužda paslapčia

Tegul nebūna jie tokie nebylūs,

Kokie senieji buvo kažkada.

Tegul nebūna niekad skausmo,

Širdy paliekančio gilias žaizdas,

Tegul nebūna niekad jausmo,

Kurį atstumtų kada nors kažkas...

***

Uždekime žvakes ir tyliai prisilieskim

Prie Švento Kūčių stalo vakare.

Be pykčio, be skriaudos

Su tyluma susėskim

Ir taip kaskart, kasdien ir visados.

Tesklinda šiluma

Ir į kasdienę būtį

Ateidami visi – savi ir svetimi,

Uždekime širdy po šventinę žvakutę,

Pasidalindami šviesa ir ugmimi.

***

Gyvenimas tarpu tamsos

Beprotiškai trumputis mirksnis

Nuo ryto ligi sutemos

Tik vienas nereikšmingas žingsnis

Ir tam budėjime nakties

Tampi beveidis ir pavargęs,

Vos tik pakirdusi, išties,

Šviesa, žiūrėk ir vėlei merkias.

Tame dienos virsme naktim,

Kai eglės tarsi barbės rėdos,

Su nenusakoma viltim

Į širdį beldžiasi Kalėdos.

Prie stalo renkasi šeima,

Ragaut gardaus Kalėdų vyno.

Dalintis duona ir malda,

Ir tuo, ko dar kiti nežino.

Jaukiuos namuos jauki kalba,

Šešėliai praeities nudrykę

Prie žaliaskarės šiluma

Alsuos nenuoramos išdykę.

Pamiršk ir Tu tamsos kerus,

Išeik į stebuklingą naktį

Šviesiais gyvenimo gaisais

Savos žvakelės užsidegti.

Šviesa tvirtės, sparnus išskleis

Diena paliovusi trumpėti

Ir išsibarsčiusiais laukais

Pakils Kalėdų išlydėti.

:D

Tie bekraščiai žydinčių pienių laukai

ir mintis, kad prakalbint gali

visus vabalus lipančius stiebu

ir su žvirbliu draugauti gali.

tos didžiulės žemuogės rankoj,

kad parneštum motulei širdy

savo džiaugsmą ir pirmąją netektį,

kad pabėgo gražiausias drugys.

Taip kas rytą pažadinta kvapo

balto pieno iš žydinčių pievų.

taip paglostyta vikšro nuo lapo

atskubėjusio žaisti kartu...

Šitiek kartų girdėta iš pasakų

šitiek kartų laikyta širdy

vėl pabėga išdykėlė vasara

pasikvietus vaikystę kartu.

:D

Kol parašiau, aptikau ir Kalėdinę nuotaiką. Bėgu skaityt.

pasi kalbegim dviese

gal bus smageu.

kai mes pasi gel besim galesim dratik kanorit tik ne zaist.

Tu.. Tu mano skaidrios versmes saltinis,

Tu.. Tik tu priverti buti begalo laimingu,

Tu suteiki saulei spindulius silumos sklidinus,

Tu suteiki augalams spalva..

Tu ykvepi mano gyvenimui naivu tiksla,

Tu suteiki stiprybes kovojant su nuosmukiais..

Tu mano gyvenimo deguonis..

Leisk gaivintis Tavo sypsena skaidria,

Leisk suteikti tai, ka Tu man suteiki..

Suteik kvapa geles ziedui naiviam,

Leisk jausti Tavo zvilgsnio liepsna savajame.

Mano meile, mano sirdies ugnie kaitrioji,

Tu uzsimerk, kaip vaizdas bus nesuvokiamas akimis,

Tu atsiverk mano ryto rasai svaiginanciai.

Tu pajausk kaip gera..

Mes ant slenio krasto, ant lemties lieptelio..

Uzsimerkim, mano meile.. As laikau Tave..

Uzsimerkim ir letai pasileiskime skrydziui nuostabiam..

Tavo kunas virpa... as jauciu.. man gera..

Tau taippat, tikiu..

Mes laimingi, mes kartu...

Jauciu Tavo kuna liepsnojanti nuo manes,

Tu jauti mane, priezasti visos sitos lemties...

Palengva mes skrendam Iliuziju sapne..

Iliuzijos - musu pasaulio esme.

Musu tvirtoves vaizdas..

Musu jaukus seselio siluetas paslaptingos nakties sidabrinej tyloj.. ;)

Dovanoju Tau pasauli, Ir gaunu atsakyma - gyvybe, esancia pasaulyje..