Ar turėjote tokių minčių?

Ar kada nors galvojote,abejojote ar tikrai mylite savo antra puse? Ar jusu santikiai tiktai pripratimas

labai daznai taip galvodavau, kol ilgi issiskyrimai padejo tai suvokti abiems, kad negalime vienas be kito

Mano ir mano antros pusės santykiuose visada būną potvyniai ir atoslūgiai. Tai va per tuos atoslūgius ir pagalvoji, na liko tik prisirišimas viens prie kito, bendra buitis ir t.t. Bet tai vėl gi neilgai tai trunka. O per pačius "santykių karščius" negali net pagalvoti apie išsiskirimą ir TIK prisirišimą, nes be to žmogaus neįsivaizduoji net gyvenimo :wub:

Kai viska uzgozia rutina,pagalvoju,kad galbut liko tik prisirisimas:abu iprate vienas prie kito ir gerai.O buna dienu,kai,atrodo, sirdis plys,kaip as ji myliu.

Pripratimas? Taip greičiausiai. Bet tai teikia saugumo, komforto ir dar aibę teigiamų jausmų. Gera, kai nereikia spėlioti ką kas reiškia.

Taip. Bet vis del to pripratimas?

Pripratimas? Taip greičiausiai. Bet tai teikia saugumo, komforto ir dar aibę teigiamų jausmų. Gera, kai nereikia spėlioti ką kas reiškia.

Kaip tik yra faina svarstyti ką tai galėtų reikšti, jausti tuos žvilgsnius kuriuos tik pačioj pradžioj jauti ir t.t.

Kai viskas gerai tai nepagalvoji bet kai to zmogaus nera salia taves ilgesni laika, pasiilgsti ir galvoji vis del to as ji myliu ir jo man truksta.

Salia kokio nors kito ... tai tikrai saves neisivaizduoju

Neisivaizduojate, nes turi mylimus vyrus ir esate laimingos. Kazkada ir as taip sakiau, bet gyvenimas tais paciais zodziais taip trenkia per pakausi.....dabar niekada nesakau niekada