Eilės vaikams ir jų tėveliams

Anzelmas Matutis

Mamytei

Tu šviesi kaip saulė,

Kaip rytų aušra.

Už tave pasauly

Geresnės nėra.

Tau karšta saulytė

Siunčia spindulių...

Dar karščiau, mamyte,

Aš tave myliu.

Mama, mano mama,

Aš tave myliu!-

Tau vėjelis šlama

Tarp margų gėlių.

..........................................

Anzelmas Matutis

Mamytei

Kaip saulytė, kaip šviesi

Tu, mamyte, mums esi.

Tu ir šildai, ir šypsais

Meilės spinduliais šviesiais.

Daug ilgų tamsių naktų

Žvaigždele žibėjai tu,

Prie lopšelio nemigai,

Mus mažus supai ilgai.

Mes užaugsim dideli,

Tau plaukeliai bus žili.

Iš širdelės kiekvienos

Mūsų meilė tau liepsnos.

Janina Degutytė

Motulei

Motule, motule,

Tu kaip saulė

Mane rytais pažadini

Dainuodama.

Motule, motule,

Tu vasaros diena esi.

Po tėviškės dangum, po tavo meile

Man auga sparnai.

Motule, motule,

Tu pabučiavimą kaip žvaigždę

Man ant kaktos kasvakar palieki

Žydriems sapnams.

.............................................................

Vytė Nemunėlis

Mamytė

Kas paleido kaip margą drugelį

Mane žemės žieduos paskraidyti,

Kas pasaulin nežinomą kelią

Man parodė? – Mamytė, mamytė!

Kas perdien su manim nepailsus

Bėgo bėgo kaip laimės saulytė

Per svajonių ir pasakų tiltus

Auksinius? – Ji – mamytė, mamytė!

Kas šiltais patalėliais paklojo

Man sapnų tų gražiųjų lovytę,

Kas kaip angelas sargas rymojo

Per naktis prie manęs? – Ji – mamytė!

Ramutė Skučaitė

Mamytė ir aš

Kas švelnumą, kas paguodą

Man kiekvieną dieną duoda?

Kas man atneša jaukumą

Per žiemos sidabro dūmą?

– Tyliai žingsnį žengdama,

Meiliai žodį tardama,

Ir švelnumą,

Ir jaukumą –

Viską atneša mama.

Kas išmokė pirmą žodį,

Pirmą raidę kas parodė?

Kas lyg skrynią man atvožė

Tėviškėlės mielą grožį?

– Tyliai žingsnį žengdama,

Meiliai žodį tardama,

Visą žemę,

Visą žemę –

Man juk atneša mama.

................................................

Vytautas Mačernis

Pasikalbėjimas su mama

Atsimenu Tavąsias pasakas, Mamyte,

Tą Tavo širdį mylinčią ir gerą,

Kadais aš Tau žadėjau gražią pilį pastatyti

Ir šventėms dovanoti karalaitės dvarą.

Aš pievose dažnai laksčiau kaip vėjas,

Manęs nuvargusi ateidavai parnešti.

Sode aš žalią drebulę pasėjau

Ir lieptą pertiesiau į kitą griovio kraštą.

Ir Tu matei, kad aš taip greitai augau,

Mąstei: „Sūnelis greit bus vyras.“

Dabar savęs, savų minčių nebesugaudau,

Vaikystę menant ašaros pabyra.

Kai saulė nusileidžia, žvaigždės ima degti,

Dar daug norėčiau Tau aš pasakyti.

Kodėl keliaujam taip tolyn į naktį?

Kodėl graudu dabar, ilgu, Mamyte?

Tai jau tikrai ...''Vaikystę menant ašaros pabyra''... labai grazus zodziai