Kūčių nakties burtai

O stai cia keletas pasakeliu,

Cia vienos mamos sugalvota pasaka(joje galima keisti vardus,ir panaudoti savo vaiku vardelius)

KALĖDŲ PASAKA

Vienoje šalyje, Limandijoje, gyveno maža mergaitė Adriana. Šeima, kurioje ji gyveno, buvo labai neturtinga. Net Kalėdų šventei šeima neturėjo pinigų duonai nupirkti. Adrianos mama Gemela buvo gera motina, mylėjo savo vaikus ir buvo ištikima savo vyrui. Tėvas Flavianas buvo girtuoklis, visada barė savo vaikus, be priežasties galėjo net smogti.

Vieną kartą Adriana su savo broliuku Pijumi žaidė sniego gniūžtėmis, o jų draugė lipdė senį besmegenį. Lauke Adriana pastebėjo nepažįstamą žmogų. Jis buvo panašus į elfą. Žmogus sėdėjo ant suolo, aplink jį susirinko daug vaikų, ir jis pradėjo sekti pasaką. Adriana su savo broliuku Pijumi ir drauge irgi atsisėdo ant suolo ir ėmė klausytis elfo.

- Tai buvo labai seniai, - pradėjo elfas. - Viename mieste gimė mažas berniukas. Jo mama mirė, ir mažuoju ėmė rūpintis pikta burtininkė. Ji mokė berniuką magijos. Kai berniukas paaugo, nenorėjo likti su piktąja burtininke ir vieną dieną pabėgo. Jis bėgo į pasaulio galą ir, kai sutikdavo kelyje sergančius žmones, jiems būtinai padėdavo. Vieną kartą jis sutiko gražią merginą. Ji buvo jo pirmoji ir vienintelė meilė. Jaunuolis ją vedė, ir jie gyveno pasakų miške.

- O kas buvo su pikta burtininke, ji ieškojo jaunuolio? - paklausė Adriana.

- Pikta burtininkė visą laiką persekiojo jaunuolį, - tęsė elfas. Ir ji sugalvojo sugrąžinti jį į savo karalystę. Todėl pirmiausia ji turėjo sunaikinti jo žmoną. Naktį, kada jaunuolis jau užmigo, jo žmona išėjo iš namų, o piktoji burtininkė tik to ir telaukė. Ji moterį pavertė paukščiu. Ryte jaunuolis pamatė, kad nėra jo žmonos. Jis išsigando ir išėjo jos ieškoti. Jis žinojo, kad ją pagrobė burtininkė. Jis norėjo surasti burtininkę ir ją sunaikinti. Jaunuolis rado piktą burtininkę ir ją nužudė. O kad jo žmona vėl pavirstų žmogumi, jis turėjo rasti auksinį grūdą ir duoti jai sulesti. Jis išvyko ieškoti seno burtininko malūno. Ieškojo jis malūno dvejus metus. Pavargo jis eiti pėsčiomis. Staiga prisiminė, ko išmokė jį burtininkė. Pamojo ranka, ir gražus arklys pasirodė šalia. Sėdo ant jo vaikinas ir jojo iki malūno. O tame malūne rado stebuklingą grūdą. Palesino jis paukštį, ir pavirto paukštis gražia mergele. Ir gyveno jie ilgai ir laimingai!

- Elfas atsistojo ir nepastebimai išnyko.

Kada vaikai grįžo namo, Adriana papasakojo mamai apie elfą. Ji pasakė, kad šitas elfas seka pasakas vaikams kasmet prieš Kalėdas. Adriana atsisuko ir pamatė ant stalo daug įvairiausių valgių. Tai buvo elfo dovana Kalėdų proga visoms neturtingoms šeimoms. Kiekvieną kartą per Kalėdas atsitinka stebuklai, reikia tik pažiūrėti į mėnulį ir paprašyti elfo išpildyti patį gražiausią jūsų norą. Tikėkite, kad jūsų noras būtinai išsipildys!

GRIGO RATAI

Buvo Kūčių diena.Snigo. Vėjas suko sniegą kaip gerus miltus, iš kurių vaikų mamos Kūčioms pyragus kepė.

Saulės nebuvo matyti. Turėjo būti jau nebetoli vakaras, nes lauke ėjo tamsyn. Visi keliai buvo tušti. Kūčių vakarą Lietuvoj šeimos kartu sėda prie stalo, kartu Pono Dievo pyragu dalinasi. Jau visi buvo susirinkę į namus, ir visose apylinkės keliuose tik vienut vienas keleivis tebuvo matyti. Ėjo jis sunkiai. Susikūprinęs brido per sniegą. O to sniego ant kelio darėsi vis daugiau ir daugiau. Ir vėjas darėsi vis piktesnis. Ir sniegas į veidą vis labiau ir labiau krito. Ant pečių keleivis turėjo nedidelį ryšulėlį, bet ir tas darėsi vis sunkesnis ir sunkesnis. Kartu jis pajuto lyg užuojautą ir sustojo. Sustojęs pakėlė akis. Priešais buvo bažnyčia. Šalia bažnyčios didelis apsnigtas sodas. Sode gražus namas, su dideliais, smagiai apšviestais langais. Keleivis pasuko per sodą priedurų ir pasibeldė. Išėjo moteris. Išėjusi greitai permetė akimis keleivį nuo galvos iki kojų.

- Ko čia dabar pro tas duris. Eik aplinkui,- pasakė, užtrenkė duris ir nubėgo.Keleivis apsuko namą. Namo gale rado kitas duris, o prie durų stovėjo ta pati moteris, rankoje atkiusi duonos riekę ir sūrio g, visus abalą.

- Še, pasimelsk už sielas skaistykloje kenčiančias. Keleivis nusišypsojo.

- Kad aš ne elgeta,- pasakė. - Aš norėjau pamatyti patį kleboną.

Moteris dar sykį peržiūrėjo nuo galvos iki kojų ir įleido.Klebonas buvo aukštas, truputėlį žilstelėjęs.

- Tai ką, mano mielasis, pasakysi?, - paklausė

- Norėjau didelės malonės prašyti,- pasakė nusilenkdamas.

- Tai sakyk, sakyk. Aš visada padedu jei tik galiu padėti

- Pavargau klebone. Kojų nebepanešu, o namai dar toli.

- Tai nakvynės nori?

- Ne, ne nakvynės. Septynerius metus namie nebuvau. Du mažiukus namie palikau. Paaugę jie jau turėtų būti. Norėčiau Kūčias kartu su savais pavalgyti. Norėjau paprašyti gal klebonas galėtum tą gabaliuką pavėžinti. Ir keleivis pasakė kaimo dar gerokai už didelio miško vardą.

- Ne, aš tai ne,- greitai atsakė klebonas. - O berniukas irgi pavargęs. Juk žinai, kaip yra didesnėj vietoj Prieš Kalėdas. O rytoj reikės anksti keltis į bažnyčią. Pažiūrėk, žmogel, kur nors pas ūkininką.

Keleivis pažiūrėjo klebonui į akis ir išėjo, o klebonas pasiliko ir galvoja, kad to žmogaus akys kažkur matytos. Žmogus būtų jau pagyvenęs, o akys kaip vaiko.Ir taip matytos....Jis šeimininkės paklausė ar ta nemačiusi jo kada.

- Ne. Tik iš akių lyg būtų matytas,-pasakė. O keleivis vėl išėjo į vėją.Buvo šalta ir tebesnigo. Keleivis paėjo, paėjo ir pasuko į gražaus didelio ūkio kiemą. Pro duris ėjo kvapas barščių su baravykais, keptos žuvies, šutintų kopūstų, obuolių ir ką tik iš krosnies ištraukto pyrago. Keleivis net seilę nurijo ir užėjo paprašyti kad pavėžintų.

- O žmogau, kur dabar? Pačiose Kūčiose ir dar tokią naktį. Jeigu nori sėsk, kartu pavalgysim, o rytoj gal kas į bažnyčią iš jūsų kaimo atvažiuos. O jei ne, tai pailsėjęs, pavalgęs ir pats pareisi,- ėmė visi vienas per kitą aiškinti.Bet keleivis nenorėjo nei nakvoti, nei valgyti. Jis taip norėjo, taip norėjo pavalgyti kūčias su savaisiais, kad išėjo į gatvę. Taip ir perėjo visą kaimą. Visi buvo smagūs, visi laukė Kūčių, visi dėjo ant stalo kalėdaičius ir laukė Kūdikėlio Kristaus užgimstant, ir niekas nenorėjo pajudėti tokį vakarą iš namų dėl kokio nepažįstamo žmogaus. Tik vienas dalykas buvo keistas: kai tik keleivis išeidavo, tuoj visi vienas į kitą pasižiūrėdavo, ir kiekvienas sakydavo, kad lyg kur jį būtų matęs. Ypač akys visiems buvo tokios matytos.

Po kojomis nebebuvo nei kelio, nei tako. Viskas vienodai užsnigta. Keleivis pastovėjo, dar lyg panorėjo grįžti atgal, pasiklausti kelio, bet pagalvojęs nusisuko ir nuėjo tiesiai per laukus į tą pusę, kur galvojo esant namus. Ėjo ėjo, klupo klupo per sniegus, kol priešais pamatė žiburėlį. Mažytį tokį, vos spingsintį.Pasuko į žiburėlio pusę ir priėjo mažą trobelę. Pasibeldė. Iš vidaus atsiliepė balsas

- Prašom.

Durys buvo net neužsklęstos.Trobelėj tebuvo vienas žmogelis. Ne toks dar senas kaip suvargęs sunykęs, drabužiai susinešioję. Tik stalas buvo apklotas šienu, užtiestas balta staltiese, ir vidurį padėtas kalėdaitis.To žmogelio vardas buvo Grigas.

Jis buvo ir darbštus, ir greitas kitiems padėti, tik nežinia kodėl nelaimė praeidama vis ties jo kiemu sustodavo. Ledai išmušė pasėlius, ligos išpjovė gyvulius, perkūnas sudegino trobas, maras išmarino vaikus, žmona iš širdies skausmo pradėjo nykti nykti ir nunyko; turėjo truputį susitaupęs pinigų, paskolino kaimynui, o kai norėjo atgauti, kaimynas tik pasijuokė. Sakė:

- Kam tau dabar? Palauk, kai atliekamų turėsiu.

Taip ir pasiliko vienas ir be nieko, bet vėlyvą keleivį vistiek paprašė sėsti.

- Pavaišint kuo geru neturiu, tai nors kalėdaitį persilaušim. Šiandien juk Kūčios,- pasakė, bet keleivis nesisėdo. Jis tik paprašė, kad pavėžintų per mišką pas žmoną ir vaikus. Grigas pasikrapštė pakaušį, pažiūrėjo pro langą į kiemą.

- Kad daug sniego. Kažin kumelikė ratus ar bepatrauks.

- Kodėl ratus? Galima juk su rogėmis,- pasakė keleivis.

Grigas dar labiau pasikrapštė pakaušį.

- Kad sarmata ir prisipažinti,- pagaliau prašneko.- Matai, praeitą žiemą kaimynas pasiskolino miško pabaigti vežti, sulaužė ir išmetė.

- Kodėl nieko nesakei?

- Sakiau, bet kad jam nei šilta nei šalta.Sako:gal nori kad už seną laužą tau naujas roges įtaisyčiau? Pagalvojau, pagalvojau ir nutilau.Ką čia žmogus dėl rogių su kaimynu pyksies. O antra vertus, mano rogės tikrai jau senos buvo. Rodos, dar senelio darytos, jau gerokai patrešusios.

Keleivis gerom akim pažiūrėjo į Grigą. o tas paėmė nuo stalo kalėdaitį, perlaužė per pusę. Pusę pats pasiėmė, o kitą padavė keleiviui.Keleivis irgi įsidėjo gabaliuką į burną, paskui pasižiūrėjo pro langą.

- Reikės eiti pėsčiam. Kur tokiu keliu su ratais,- pasakė.

- Ne, taip eiti tai negali,- visiškai rimtai prašneko Grigas,- aš manau, kad per mišką kelias turėtų būti neužpustytas. Tik nežinau, ar per pelkes pašalas laikys. Ruduo buvo šlapias, tai įmirko, O šalti praeitą naktį kiek ir tešalo.Ir Grigas keleiviui daugiau nė kalbėti neleido. Susieškojo kailinius, kad sėdėti nebūtų šalta, anklodę, kad kojas būtų kuo šiltai susisukti, pasikinkė ir išvažiavo.Pavažiavo, pavažiavo, Grigas iš ratukų persisvėrė, pasižiūrėjo, kaip tekiniai rieda, ir sako:

- Bet tu žiūrėk, kaip čia yra. Sniego tiek, o ratai bėga kaip vasarą. Nė kiek neklimsta ir nesivelia.

Keleivis nusišypsojo.Jis net per drangą nepersisvėrė.

- Jaučiu, kad lengvai bėga. Gal todėl, kad kūčios,- pasakė.

- Gal ir todėl. Jei taip bus visą kelią, gal rasi juos dar nebaigusius Kūčių.

- Aš tikiu, kad rasim.

- Bet jeigu per kemsynę būtų neužšalę,- rūpinosi Grigas.

- Galėsi atgal grįžti, o aš jau būsiu pasilsėjęs. Pėsčia pabaigsiu,- ramino keleivis.

- Išvažiuosiu. Manau kad turi išvažiuoti.Ta mūsųpelkė ne tokia jau baisi.Ir paragino kumelikę, kad greičiau bėgtų. Nustojo snigti. Vėjas paėmė didelę šluotą, nušlavė nuo dangaus debesis ir nuėjo Kūčių valgyti.Angeliukai uždegliojo žvaigždutes.Naktis pasidarė rami, tyli, tik ratų barškėjimas lėkė per mišką.

- Laukia,- pasakė Grigas. - Kai arklys prunkščia reiškia laukia. Keleivis šypsojosi. Bet kumelikė bėgo, bėgo ir pradėjo klimpti.

- Kemsynė,- pasakė susirūpinęs Grigas.- Dar neužšalusi. Taip ir maniau,- pridėjo,- bet išsikapstysim. Kiek čia jos tėra.

- Grįžk atgal. Pailsėjau, kelią pabaigsiu pėsčias,- rimtai prašneko keleivis

- Išvažiuosim. Kiek čia tos pelkutės, o paskui vėl dardėsim. Kur čia pėsčias tokį kelią. Bet kumelikė tik šmurkšt, šmurkšt gilyn. Ir vežimėlis tik smukt ligi ašių.Kumelikė traukia, traukia, o vežimėlis nė iš vietos.

- Tamsta sėdėk, o aš kumeliai padėsiu.Iššoko Grigas ir pradėjo su kumele traukti vežimėlį. Patraukė, paridino kelis žingsnius, vežimėlis vėl smukt ligi pusės šonų, kumelė smukt iki pilvo, o pats Grigas smukt iki kelių.

- Tamsta palauk čia,- sako Grigas keleiviui,- o aš pabėgsiu į kaimą ir paprašysiu talkos .

- Kad aš jau kaime buvau,- atsakė keleivis,- visi Kūčias valgo.

- Tai nieko, bet aš nebuvau, - greitai atsakė Grigas, išsikapstė iš pelkės ir pasileido į kaimą.

Visose trobelėse buvo šviesu. Visi sėdėjo apie stalus, valgė Kūčias ir giedojo šventas giesmes. Grigas visas trobas perbėgo, bet niekas nepajudėjo. Visi sakė:

- Kaip dabar mes eisim. Dabar Kūčios. Tokia didelė šventė. Ne, ne, tuoj reikės eiti į Bernelų mišias, o tu nori , kad eitumėm purvintis į pelkę. Ir kas tave tokią naktį jon kišo. Nebent jau pats nelabasis. Niekas nėjo. Niekas iš namų nepajudėjo.Grigas sugrįžo vienas ir nusiminęs. Prabėgdamas pro namus dar pasiėmė ilgą kartį. Pagalvojo, kad galės vežimėlį kaip nors iškelti, o kumelė ir pati išlips.Bet vežimėlis buvo dar giliau nugrimzdęs, kumelė mynė, mynė kojomis, bet vis labiau grimzdo, o keleivis ramiai snaudė smakrą ant krūtinės pasidėjęs. Ir veidas jo buvo baltas ir šviesus, lyg mėnulis tekėtų.

- Klausyk, tamsta, klausyk,- pažadino jį Grigas.-Niekas nenori padėti. Visi valgo Kūčias, Bernelių mišių laukia.Sėsk raitas. Kumelė per pelkę kaip nors išklampos, o toliau jau galėsi risčia pajoti. Vežimaitį aš jau pats išsistumsiu, kad per naktį neįšaltų. Keleivis pakėlė galvą, pasižiūrėjo šviesiom akim į Grigą , paskum atsisuko atgal.

- Kodėl sakai, kad niekas nenori padėti. Tik pažiūrėk, net du atjoja.Atsisuko Grigas ir pamatė du raitelius atšarpuojant.

- Ar kas atsitiko?,-paklausė vienas

- Įklimpom,- paaiškino Grigas.

Vyrai nušoko nuo arklių, apžiūrėjo vežimėlį, paskui arklius nuvedė priekin ir abu prie kumelaitės prikinkė visus į eilę vienas paskui kitą, pratėgiu.

- Sėsk ant vidurinio raitas ir paragink, o mudu pastumsim,- paliepė Grigui.

Grigas užsėdo arklį, paragino, arkliai vienu sykiu vežimaitį pajudino iš vietos, tuoj pradėjo bėgti ristele, paskui pagavo risčia, paskui pašoko šuoliu, kad tik vėjas sušvilpė pro ausis. Ir vienu akimirksniu Grigas žiūri, kad arkiai kojomis nebesiekia žemės, žiūri kad ir vežimėlis nebesiekia, kad visi jie jau plaukia auštai, o apačioj visas kaimas ir visas miestelis. Žmonės kepures nusiėmę žiūri aukštyn, kiti rankas susiėmę klūpo, bažnyčia pilna šviesos, o klebonijos sode pats klebonas suklupęs žiūri į viršų . Ir tik tada Grigas pasižiūrėjo į keleivį ir nepajuto kaip rankas maldai sudėjo:vežimėlį sėdėjo ne senas keleivis, bet Kūdikėlis Jėzus.Šypsojosi kaip saulė ir laimino ir kaimą, ir miestelį, ir visus žmones,kurių buvo pilni keliai ir pilni kiemai. Žmonės pažino ir Grigą, ir Kūdikėlį Jėzų, ir negalėjo atsistebėti, kam jis tokiai dideliai garbei pasirinko menką ir neturtingą, visų nupešiotą pamiškės Grigą. Ir žiūrėjo, kol arklai ir vežimo ratukai pavirto į šviesius taškučius kaip žvaigždelės.Tada pasuko bažnyčion, lingavo galvom ir sakė:

- Tai mat kodėl jo akys buvo tokios matytos. O Grigas su visais arkliais ir su vežimu taip ir pasiliko padangių aukštybėse.Iš ten jis ir šiandien kiekvieną žvaigždėtą naktį tebešviečia ir pasiklydusiam keleiviui kelią rodo.

kalėdinė pasaka „kalėdinis stebuklas“

Tylus vakaras. Kažkuo kitoks, nei įprastas. Snaigės tyliai leidžiasi į gatvės žibintus, tarsi šokdamos joms vienoms žinomą šokį. Šąla. Namuose šilta ir jauku. Mama baigia ruošti Kūčių vakarienę. Tuoj dengs stalą balta, lyg sniegas staltiese ir sukvies visą šeimą pasitikti šventės.

Artėja Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Gaila, jog Rūtelė jais netiki. Jai liūdna. Mergaitė sėdi prie lango ir žiūri į besileidžiančias snaiges. Jos mintys atitrūko nuo namų šurmulio ir nuskriejo kažkur, kur ji dar nebuvo buvusi. Ji pasijuto bestovinti didelės pilies menėje.

- Sveika, Rūtele, - tarė kažkieno balsas.

Mergaitė išvydo gražią ponią lediniu veidu, bet šiltomis akimis. Ji buvo su balta suknia. Ponia nusišypsojo savo blyškiomis lūpomis:

- Ar žinai, kodėl tu čia? – ponios akys žybtelėjo.

- Ne-a, - išlemeno persigandusi mergaitė.

- Tu nebijok, - tarė maloniai ponia. - Aš Kalėdų dvasia . Netikėdama Kalėdų stebuklais, tu, mane atšaldei.

- Aš sapnuoju? – paklausė mergaitė.

- Tu manim netiki, net pamačius? Aš įžiebsiu tau tikėjimą, - sušnabždėjo dvasia, - Nagi, Rūtele, pasakyk ko trokšti Kalėdoms?

- Norėčiau balto šuniuko, švelnaus, kaip pūkų kamuoliukas... – mergaitė susijaudino, jos balsas ėmė trūkčioti, - bet... Bet tėvai, niekuomet neleistų jo turėti...

- Tau tereikia patikėti, Rūtele, - ponios akys šildė ją.

- Tikiu, - mergaitės akyse sužibėjo ašara.

- Tai paimk man už rankos, mergyt, - tarė keistoji ponia ir ištiesė ranką..

Rūtelė nedrąsiai paėmė dvasią už jos ledinės rankos. Visi vaizdai susiliejo. Ji pajuto ranką ant peties, tuomet suprato esanti savo kambary ir žiūrinti tiesiai į susirūpinusios mamos akis.

- Brangute, verki? – paklausė toji

- Ne, mamyt, viskas gerai, - iškart paneigė mergaitė.

- Tuomet eime prie stalo, - tarė mama.

Visa šeima susėdo prie stalo. Laužė Kalėdaičius, vakarieniavo. Staiga, kitam kambary, kažkas suinkštė. Mergaitė nulėkė į kambarį, kuriame stovėjo eglutė. Uždegė šviesą ir išvydo po eglute daug dovanų, o tarp jų baltą pūkų kamuoliuką, kuris buvo papuoštas raudonu kaspinėliu. Rūtelė pribėgo, paėmė šuniuką ir priglaudė prie krūtinės. Pažiūrėjo į tėvus, kurie šypsodamiesi stebėjo ją. Mergaitė suprato, kad jos svajonė išsipildė.

Atėjo naktis. Rūtelė ruošėsi eiti miegoti. Švelniai glausdama šuniuką prie savęs, ji žvilgtelėjo pro langą ir vėl pamatė tą pačią dvasią, tik šįkart šiltu veidu žiūrinčią į ją. Staiga laikrodis ėmė mušti dvylika. Dvasia tarė:

- Svajonės išsipildo, kai jomis šventai tiki. Iki Rūtele!

Su dvyliktu dūžiu dvasia išnyko.

Ar ištekėsi ateinančiais metais ?

* Įsipilk į dubenį vandens ir suk jį tol, kol atsiras verpetas. Tada įmesk du angliukus. Jei vanduo juos suneša į krūvą - ištekėsi, jei ne - liksi viena.

* Paimk dubenį vandens ir įmesk į jį rūtų vainikėlį. Jei vainikėlis plauks link tavęs - sulauksi piršlių, jei į kitą pusę - ateinančiais metais vestuvių nešoksi.

* Išbėk į kiemą, užsimerkusi paimk klėbį pagalių, po to parsinešusi namo suskaičiuok. Jei porinis pagalių kiekis - ištekėsi, ir priešingai.

* Rūpi, kuri pirma iš merginų ištekės? Ant slenksčio kiekviena mergina padeda po šližiką (kūčiuką, prėskutį) ir pavadina šuniuką. Kurios kūčiuką šuo pirmiausiai nusičiups, ta anksčiausiai ištekės.

* Kūčių vakarą mergina sugauna gaidį ir duoda jam lesti duonos, grūdų ir vandens. Jei gaidys geria vandenį - vyrą gaus girtuoklį, jei gaidys lesa duoną - vyras bus dykaduonis, jei grūdus - darbininkas.

* Jei nori sužinoti, iš kurios pusės jaunikio sulauksi, išeik į lauką, spirk batą per vartus ar per namo stogą. Į kurią pusę batas atsisuks, iš tos pusės ir jaunikis pasirodys.

* Kūčių vakarą išeik į lauką ir klausykis. Kurioje pusėje išgirsi šunį lojant, toje ir tavo būsimasis.

KORTELĖS SU VARDAIS

Į korteles surašomi vardai. Vyrai užrašo merginų, merginos – vyrų. Po to pasideda po pagalve. Padeda ir tuščių kortelių. Rytą traukia vieną kortelę – tai ir bus draugo/draugės vardas, o jei pakliūva tuščia – neištekės, neves šiais metais. Arba sudėti visų vyrų vardus į vieną krepšį, mergaičių – į kitą. Tada visi prieina ir traukia po vieną. Taip sudaro poras kokiam nors žaidimui.

„BURTAI“ SU SKAIČIAIS

Kai berniukai ar mergaitės per Kūčias kur nors eina, būtinai turi pakelėje poromis skaičiuoti medžius, tvoras, stulpus. Kai švenčiama viduje, garsiai, visi drauge, vaikščiodami skaičiuoja eglutes, žvakes, kėdes, žmones ar pan.

DEGTUKAS

Vaikinai ir merginos sustoja aplink stalą. Viena ar vienas klausia: “Kas mane myli?” Uždega medinį degtuką, apverčia galvute žemyn ir padeda ant lėkštelės. Kai degtukas baigia degti, nupučia ir žiūri, į kurią mergaitę ar vaikiną degtukas linksta. Galima padėti popieriaus tūtelę (nedegančią) ir visiems iš karto pūsti. Į kurią pusę nupūs, tas turės atsakyti į klausimą.

„BURTAI“ SU ADATOMIS

Kiekvienas paima adatą ir, padėjęs ant šaukšto, atsargiai nuleidžia į vandenį. Kieno adata ilgiau plauks?

Kokie bus sekantys metai?

Šaukšteliu nuleisk adatą ant vandens:

- jei plauks – viskas gerai

- jei ne – reikės daugiau stengtis

SVAJONĖS

Pripilti dubenį vandens, kortelėse prirašyti įvairių žodžių ir sumesti į vandenį. Ant lentelės padėti degančią žvakutę, paleisti plaukioti. Prie kurios kortelės sustos, ten užrašyti žodžiai ir išsipildys.

Mūsų svajonės:

- užrašyti troškimą (1 ar dviem žodžiais),

prikabinti prie dubens krašto.

- uždegti žvakutę (ant lentelės)

- lentelė priplaukia prie svajonės, kuri išsipildys

GERVĖS KEPIMAS (žaidimas)

Vienas senis atsigula ant krosnies (stalo). Antras susisuka rankšluostį ir mušdamas į krosnį sako: “Kepi, kepi gervę”. Anas atsako: “Tegùl képi, kur nékepi”. Pirmas: “Katràs katró?” Antras pasako vaikino ir merginos vardus. Tuodu susodina ant suolo, kitas senis duoda “šliūbą” ir liepia jiems bučiuotis. Jei nesibučiuoja, su virvele muša. Tada visi šoka.

I-41 DADULIO GAUDYMAS (žaidimas)

Vyras apsirengia išverstus kailinius. Ant nugaros pasikabina sėtuvę (pintinę, kuprinę), o ant pintinės, kuprinės – pagalvę. Jį kiti įveda, klausdami: “Ar galima? (įeiti)”. Šeimininkė atsako: “Galima”. Dadulis lenda prie mergaičių, o jos stengiasi pagalvę nuo nugaros numesti. Vyras ginasi su lazda (geriau - popieriaus tūtele). Žaidimas baigiamas, kai numetama pagalvė.

• Stengiantis nejudinti žvakės, reikia lašinti vašką į indą su vandeniu. Lašinama tol, kol ant vandens pasirodo koks nors piešinys, kuris turėtų atspindėti ateitį:

 

* Laiškas- žinios.

* Gėlė- draugystė.

* Mėnulis- paslaptis.

* Sėklos– sėkmingi metai.

* Katė- meilė.

* Kopėčios- karjera.

* Medis- tvritumas.

* Pasaga- laimė.

* Šakutė- grobis.

* Pelė- nemalonumai.

* Žuvis- draugystė.

* Paukštis- žinios.

* Kėdė- karjera.

o ar zinojote, kad nepatarime burtis su vasku, nes gali mirti prisisaukti ;)

o ar zinojote, kad nepatarime burtis su vasku, nes gali mirti prisisaukti

pirmakart girdziu :unsure:

Kažkada mergautineis laikais, Kalėdų rytą iš po pagalvęs išsitraukiau lapelį popieriaus su vardu (pagal burtus tai mano būsimo vyro vardu) . Burtas išsipildė, nors gana skeptiškai į tai žiūrėjau. Mama sakė, kad taip ištraukė ir mano tėčio vardą :unsure: