Kaip išmokti gyventi be pykčio?

O tai ka jau tipo pritaikius šį posakį moterims jis negaliotų? Su moterimis ne tas pats tipo?

VIsgi patys geriausi draugai tampa ne tie kurie is pradziu sutaria puikiai, atseit sutapo auros, o paskui metams begant iskasa karo kirvi, tokios draugystes buna nepilnavertes.

BEt tie kurie is pat pradziu pykstasi tarsi du velniai ir veliau uzkasa karo kirvi tampa sielos draugais, ir sios draugystes tesiasi tamzinai.

Toki fenomena aptarem su psichologijos destytoja ir eidama per gyvenima isitikinau kad tai yra sventa tiesa.

Yra tame ir minusas, jei staiga suveikia būtent taip, kad tas žmogus tampa nieku, tai čia gi kartais nieko gero.. gal tai dėl ko jis tapo nieku nėra iš tikro jau taip reikšminga, kad nebenorėt su juo susitaikyt, bendraut ir pan.Gal visgi geriau būtų papykt, pavirt viduj, o paskui susitaikyt vėl lyg niekur nieko (ar beveik nieko)

nesakyciau kad sita iseitis yra geresne, nes zmogus uzgniauzdamas pykti daro zala tik sau, degdamas is vidaus. Ilgainiuo psichologinei zmogaus sveikatai tai pridaro didele zala. Nes susikaupes pyktis zaloja zmogu ir gali nutikti daug blogu dalyku. Isivaduoti is pykcio yra labai sunku, jis traukia atgal, ir toks zmogus po daug metu pradeda taskytis tulzim, net nesuvokdamas kad taip daro.

Uzgniauztas vidinis pyktis alina, naikina viska kas gera ir grazu, paversdamas tavo vidini pasauli dykviete. Zmogus patenka i spastus, savo paties spastus.

Pykčio negalima gniaužti.

taip galima mirtinai nukamuoti save, pasidarai irzlus ir išsilieji ant nekaltų žmonių.

Galima žmogui (kuris suerzino) ramiai atsakyti, bet taip, kad jis suvoktų, jog kažkas ne taip.

vistiek reikia tai daryti.

Tai išsirėk.