Papūgos

kaip ir as noreciau papugos , bet vyras ja greit i lauka paleistu

Didžiosios papūgos tai nors įdomu. Turiu banguotąsias. Bet šiuo metu prastas "sąstatas"- baigščios ir labai triukšmingos. Palzdena sparnais, purto smulkias dulkeles plačiausiai. Plunksnų prisirenka keli metrai aplink narvą. Jas meta tikrai dažniau nei du kart per metus. Mityba tikriausiai bloga.

Laikiau vaikystėje banguotąsias papūgėles...

Vienas patinėlis gyveno ilgai ir buvo toooks protingas, kad neįtikėtina, jis buvo mūsų namų pažiba ir pasididžiavimas, apie jį tiek pasakojom visiems ir kas pamatydavo- negalėdavo atsistebėti. Gyveno jis ne narve, o su mumis - namiškiais laisvai. Vienintelė bėda - daug mažų kakučių visur... Mėgo labiausiai tupėti ant peties. Mokiau kalbėti - per 3 mėnesius išmoko pirmąjį žodį "durnas", o paskui... kai įsivažiavom, tai ir eilėraščius sakė ir galybę visokių garsų pamėgdžojo... Jo kalbos skambėdavo taip: "Čikutis geras berniukas, Čikutis mažas paukščiukas, pasibučiuokim, labas, durnas, pasakyk mažyčiuk ku-kū ku-kū, pyp, pyp, pyp, tra ta ta ta ta, dun dun dun tra ta ta, dunda rieda karieta , karieta kaip auksas švyti, nes važiuoja ten saulytė" ir taip toliau...

O kas įdomiausia - gyvenom daugiabutyje 5 aukšte, o jis, parvažiavus tėčiui ir sustojus lauke pagal mašinos garsą, suprasdavo, kas jau grįžta ir pradėdavo baisiai džiaugtis - staigiai skraidyti ir čirškauti taip specifiškai labai laimingai, na būdavo galima suprasti, kad jau parvažiavo tėtis, nors jis dar tik lauke būdavo...

Valgė ši papūgėlė absoliučiai viską nuo bendro stalo - visas sriubas, mėsas, daržoves, blynus, makaronus, ir netgi raugintus augurkus, kopūstus, baisiai mėgo alų ir kitus gėrimus, todėl per balius vis lįsdavo į taures ir stikliukus...

Ech galėčiau pasakot be galo...

Labai malonu skaityti apie tokį gabų paukščiuką. Manieji tik lipa ant rankos ir viskas. Gal kad pulkelis. Patinai labiau domisi patelėmis nei draugyste su žmonėmis.