Pedagogų pokalbiai

Lietuvių kalbos ir literatūros.

Dbr dar mokausi magistrą, truputį bijau (nors per praktiką išskyrė mane kaip tinkamą tam darbui ) ir kol kas neradau, nes ieškau, kad mažiau valandų būtų, kad nelabai toli važinėti dar būtų :)

Bet lietuviu kalbos mokytoju tikrai didele paklausa...Bent jau man taip atrodo...

Oi Zmonike, dideles tau stiprybes ir kantrybes :) Esi nepakartojama asmenybe, kad save aukoji tiems, kurie to net neivertina :lol:

Bet lietuviu kalbos mokytoju tikrai didele paklausa...Bent jau man taip atrodo...

nzn, gal čia man taip nesiseka.

Nicole, kodėl tai vadini auka?

O kaip kitaip pavadintum mokytojo darba Juk mokytojai vienaip ar kitaip aukoja savo nervus, laika ir zinias, kad i pasauli galetu isleisti bent jau siek tiek isprususias asmenybes..Galu gale sakyciau net, kad aukoja ir dalele savo sirdies, juk prabuvus su ta pacia klase eile metu, pradedi pamilti vaikus, tarsi juos pati isaugini, ir jiems iseinant kartais visgi manau suspaudzia sirdi, atsiranda nevalingas rupestis, kaip gi jiems seksis toliau, kokie zmones isaugs is ju ir pan. :)

manau,ne auka tai...Tik dirbi savo darba...Aisku,gali atsedeti pamokas ir varyti namo.Bet norisi kazko ismokyti,tai,manau,pasedesim po pamokeliu...Kad tik jiems noras butu...O jei jie nenori,tai palik nepalikinejes-nulis rezultatu

maniskiai (aukletiniai) dar vasara gyvena, o adaptuoti vaikus, ne socialines pedagoges darbas, pati mokytoja jeigu mato, kad vaikas nesugeba dirbti, turi kalbeti su tevais ir jei tevai sutinka tada bent pas mus spec. pedagoge juos uzregistruoja i specialia tarnyba, ten dirba spec. pedagogai , psichologai, ir jie nusprendzia ar adaptuoti ta mokini ar ne, o socialinis pedagogas tik su aukletoja, mokytoja ir sudaryta komisija vaziuoja i namus ziureti vaiku gyvenimo salygu, jei vaikas nelanko mokyklos ir pan..tik tada gali perduoti nepilnameciu tarnybai ir spresti ka daryti. ( na bent pas mus taip )

na jo, niekad nežinai, kaip elgsis...

O kaip kitaip pavadintum mokytojo darba :wub1: Juk mokytojai vienaip ar kitaip aukoja savo nervus, laika ir zinias, kad i pasauli galetu isleisti bent jau siek tiek isprususias asmenybes..Galu gale sakyciau net, kad aukoja ir dalele savo sirdies, juk prabuvus su ta pacia klase eile metu, pradedi pamilti vaikus, tarsi juos pati isaugini, ir jiems iseinant kartais visgi manau suspaudzia sirdi, atsiranda nevalingas rupestis, kaip gi jiems seksis toliau, kokie zmones isaugs is ju ir pan. ;)

Nepavadinčiau to auka. Prisirišimas ir bendravimas nėra aukojimasis. Tai tavo darbas, prisiriši, nes esi žmogus, padedi, nes esi žmogus, nes turi jausmus...

Na cia jau jusu reikalas, kaip jus visa tai vadinate Darbu vadinu, kai atejai, atidirbai ir isejai..Jeigu jus taip elgiates, tada zinoma, kad jums tai bus tik darbas..O jei dirbant idedi dalele ir savo sirdies ir negaili savo nervu, va tada tai nustoja buti tik ''darbu'' :( Cia yra tik mano nuomone, bet pagal mane tie, kurie pasirenka mokytojo arba gydytojo profesija, verti pagarbos, nes sis darbas reikalauja ypatingos moralines stiprybes ir pasiaukojimo