Vaiko isterijos

labai geras straipsniukas kicule. bet kaip bebutu gaila jau viskas isbandyta ir niekas neveikia. tad teko imtis krastutiniu priemoniu kaip kampas. apsiramins ateis atsiprasys.

Teko viena karta mano vyresniai dukrytei kampe pastovet, dabar tik paklausiu... Nori į kampa? Ir viskas... problemos išsprestos, bet pas ja daugiau "ožiukai", o ne isterijos

/ nuprauskite vaiką šaltu vandeniu; galima pakišti jo riešiukus (kur tvinksi pulsas) po tekančio vandens srove;

Padėjo

Po keleto valandų

 

Papasakokite vaikui, kaip nemalonu buvo aplinkiniams stebėti jo isteriją. Susitarkite, kad daugiau ji nesikartos. Ir patys dar kartą apmąstykite, kokia gali būti vaiko isterijos priežastis. Galbūt ji slypi jūsų elgesyje, jūsų bendravime su vaiku?

 

man sitas siek tiek uzkliuvo...

ar po keletos valandu verta sneketi su mazameciu vaiku (iki 3m.) apie tai kas ivyko, jei jau viskas praejo, jis ir nebepamena kam buvo reikalingas tas cirkas...

manlabai keista,kad dauguma zmoniu sako,kad mazi vaikai pamirsta greitai ka blogo padare ir tipo jiems net nereikia to priminti, nes bus bereikalinga-man atrodo,kad gryna nesamone-viska jie atsimena. :)

- Atakuojam „ožius“!

„Na, prašau, nupirk man ką nors. Nupirk! Mama-a-a-a, nupi-i-irk! Nupirk, arba neisiu į mokyklą” – turbūt ne sykį girdėta pyplio rauda parduotuvėje. Arba ryte: „nesivilksiu šiandien šitos suknelės!!Nesivilksiu!!! Noriu anų raudonų kelnių ir šitų žalių dryžuotų kojinių!!!Ne, man nebus šalta!“. Tai kas, kad darželyje vaidinimas, kur jūsų atžala turi būti Snieguole, o pastarosios, kiek žinia, žalių kojinių neturėjo. Taigi, jūsų namuose vieną dieną apsigyvena vaiko „ožiukai“. Tiksliau, - visa banda užsispyrusių ir apie viską savo nuomonę turinčių ožių. Kova su jais neretai primena lietaus lašų gaudymą su puodu rankose, kitaip tariant – beveik jokio rezultato: „ožiai“ lieka gyvi sveiki, o jūsų nervų sistema reikalauja papildomų resursų.

Vaikų „ožiukų“ problemos – nereta priežastis, dėl ko mažieji užsispyrėliai atsiduria pas psichologus, pasakoja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro psichologė Vita Čioraitienė Raguotieji „nedarysiu! nenoriu! nupirk!“ susiję su vaiko raida. Nuo gimimo buvęs labai priklausomas nuo tėvų, o ypač – mamos, apie antruosius gyvenimo metus vaikas suvokia savąjį „aš“. „Aš“, kuris kažką jau gali pats. Štai tas momentas, kai prasideda mažųjų maištas, o tiksliau – bandymai – kiek aš galiu? Kiek man bus leista? Ar nepaisant to, kaip elgiuosi, būsiu mylimas ir neatstumtas? Vaiko „ožiukai“ – savotiškas savarankiškumo (aišku, kiek jo gali būti tokiame amžiuje) triumfas, tad jūsų kantrybę atžala bando ne iš pykčio, bet iš džiaugsmo.

Be abejo, - gyvenimas su „ožių“ banda, įkyriai sekiojančia visur, kur jūs atsiduriate su savo vaiku – didelis ir nelengvas išbandymas. Psichologė pastebi, kad lengviau šį etapą praeina tie tėvai, kurie net vaikui ožiuojantis sugeba nesuirzti, tarsi pripažįsta mažojo kaprizus ir išlieka stabilūs vidumi. Aišku, sunku pripažinti, kad štai šis, dar po stalu lengvai praeinantis žmogutis yra asmenybė ir turi teisę į savo norus. Tuo labiau, kad dažnai tie norai kertasi su realybe ar yra neadekvatūs aplinkai. Tačiau juk nevisada, ar ne? Gal, pavyzdžiui, jei vaikas užsispyręs sako, kad košės nevalgys, galima neversti jo? Juk išalkęs tikrai atbėgs, o ir badu nenumirs. Kodėl mes manome, kad visuomet žinome geriau, - pavyzdžiui, kad vaikui šalta? Aišku, toks sąmoningas vaiko teisių pripažinimas neturi kelti pavojaus sveikatai ar gyvybei, tačiau kai kur galėtume leisti jam spręsti pačiam.

Ar kada bandėte prasibrauti pro ožkų kaimenę? Nors lengviau leisti raguočiams praeiti ir tik tuomet judėti toliau, kovoti su vaiko „ožiukais“ yra daug būdų. Vieni psichologai teigia, kad geriausia – leisti vaikui patirti užsispyrimo pasekmes. Kartais taip galima padaryti – tarkim, netinkamai apsirengęs nesmagiai jausis tarp vaikų darželyje. Tačiau šis metodas netinka, jei vaikas užsispyrė įsilipti į kieme augančio medžio viršūnę. Tad pagrindinė kovos su „ožiukais“ priemonė – nuoseklus elgesio ribų nustatymas. Tokios ribos – tarsi aptvaras „ožiukams“, beje, nors ir priešinsis, žinodamas taisykles vaikas jausis saugesnis ir mylimas. Pasiruoškite tam, kad nenuorama tikrai bandys, jam to reikia, – kiek dar jam leisit. Vaikui smalsu, kodėl jam neleidžiama daryti viena ar kita. Tad nustatyti ribas reikia ne tada, kai jau trūksta kantrybė, bet iš anksto. Blogas auklėjimo pavyzdys – kavinėje siaučiantys vaikai, į kuriuos suaugusieji nekreipia dėmesio tol, kol ima skūstis kiti lankytojai. O štai tada jau įpykę tėvai užpuola įsižaidusias atžalas, ant jų rėkia, ar muša. Tačiau juk valandą prieš tai, jie nieko nesakė, tad vaikams atrodė, kad suaugusieji jiems leidžia dūkti! Pagelbėtų susitarimas dėl to, kaip bus elgiamasi, prieš einant į kavinę. Jei susitarimo nesilaikoma, taikoma adekvati bausmė – „tu triukšmavai ir bėgiojai, nors tarėmės, kad kol būsime kavinėje, žaisi tyliau. Dėl to dabar į kavinę neisime“.

Žinau, ką galvojate – yra vaikų, kurių „ožiukai“ visai maži, o štai maniškio „raguotieji“ nesiklauso jokių įkalbinėjimų. Aišku, vaikų asmenybės skiriasi. Tačiau labai daug priklauso ir nuo pačių tėvų. Tuos pačius dalykus galima pasakyti skirtingai, vadinasi, skirtinga bus ir vaikų reakcija. Tai labai gerai matoma parduotuvėje – jei mažajam kaulijant kokį nors daiktą sakome „ne“, tačiau galvojame, kad gal ir galėtume nupirkti, - vaikas jaus abejonę ir „ožiukai“ nevaržomai „bėgios“ šalia. Jei nepaisydami protestų tarsi sugedusi plokštelė kartotume „ne“ patys tuo tikėdami, pasiektume savo, o vaiko „ožiai“ nesijaustų nugalėję, kai po dešimties „ne“ pasigirsta bejėgiškas „imk ką nori...“. Kita vertus, jei ožiukų šou prasideda vos išėjus į viešumą, gal geriau mažojo aktoriaus nesivesti kartu į parduotuvę? Jis gali pabūti žaidimų kambaryje arba pasivaikščioti su vienu iš tevų netoliese.

Jūsiškis „ožys“ atrodo neįveikiamas? Neleiskite jam taip manyti! Svarbiausia taisyklė – ribas nustatote jūs, o ne vaikas. Auginant užsispyrėlį reikės visko – brėžti ribas, jas sulaužius, - bausti, kalbėtis ir aiškinti. Ir nors dažnai atrodo, kad TAIP vaikas elgiasi tyčia ir sąmoningai, iš tiesų jį valdo pasąmonė ir vidiniai impulsai. Todėl užuot tūžę, tvirtai laikykitės nustatytų taisyklių: pritaškė – išvalo, pametė – neturi, sudaužė – taupo naujam daiktui ir t.t., tačiau nežeminkite vaiko. Ir vieną dieną pamatysite, kad „ožiukų“ aptvaras – tuščias.

http://www.psychotherapy.lt/

bet kartais kantrybes neuztenka....net kratyt pradeda visa nuo ju oziuku.

kicule, labai geras straipsnis

http://www.youtube.com/watch?v=ka2ajv10t8g

Užjaučiu tėvelį.

Kaip turi elgtis tokioje situacijoje?

O siaube Tikrai užjaučiu tėvelį

Šiaip aš manau tokioj situacijoj reikia nekreipti dėmesio į vaiką, o apsimesti, kad nieko nematai ir eiti tiesiai savais reikalais, toliau rinktis ramiai prekes,tai vaikas pats pas jus atbėgs, nes kuo daugiau tuo momentu vaikui sakai "negalima", "nesielk šitaip" ir t.t.. tuo labiau vaikas nori parodyti save.

Mano vyrutis irgi kartais buna surengia "pasirodyma" parduotuvej, aisku ne toki sou, bet visada stengiuos kazkaip susitarti, dazniausia padeda, kai liepiu pasiringti ko nori pvz. sokoladuko ar saldainio, knygutes ar jogurto, kazkaip suveikia, kad gali pats kaip suauges apsispresti, tada sako :" tai sita kita karta pirksim, dabar nereikia", o jeigu jau niekas nepadeda, tai sakau:" kai tu sauki, as taves negirdziu" apsisuku ir nueinu, aisku buna dar garsiau, bet tik man dingus is akiu is karto atbega, ir jau baigta su oziais.

Pas mus lygiai taip pat , beveik visada eina susitarti , Kytasyk pats vaikas, jau kokį žaisliuką pamato, sako mama, kai galėsi nupirk man tokį žaisliuką

Pas mus panaši situcija buvo URMO bazeje.

Vyresniuoji matavo kruva striukiu, jau buvom pavargė...Uždėjo vėl kažkokia kad pažiūrėti kokia gi geriau, mažoji kažka pramurmėjo ... Aš užsegiau užtrauktuką ir mažoji pradėjo isterikuoti...Pasirodo ji sesei norėjo užsegti striuke.

Bandžiu viska "užgluotyti" sakau davai aš atsegsiu ir tu užsegsi...Ta pradėjo tripsenti, nukryto ant grindu ir t.t. Vyras klykiančia išnešė į mašina. Apie žmoniu replikas jau patyliu. Susirinko būrys pažiūrėti kas gi čia vyksta.

Įdomiausiai, kad tokiu metu neeina nieko psakyti ir nukreipti dėmesi...Atrodo negirdi visiškai kol neišsirekia.