Baimė

Baimė – tikro ar įsivaizduojamo pavojaus sukeliama emocija susijusi su pastangomis išvengti šio pavojaus. Baimė kyla iš savisaugos instinkto, tai prigimtinė reakcija atsirandanti ankstyvoje vaikystėje. Ši emocija gali perspėti apie artėjantį pavojų, leidžia sutelkti dėmesį į jo šaltinį, skatina ieškoti būdų išvengti grėsmės.

Baimės intensyvumas priklauso nuo asmenybės ir aplinkybių. Stiprus baimės jausmas pasireiškia įvairiais ūmiais pakitimais organizme: kūnas tartum sustingsta, kai kada ima drebėti, išpila šaltas prakaitas.

Baimė gali būti apibūdinama kaip stiprus sąlygų ar objektų nekentimas ar nenorėjimas jose atsidurti. Pvz., tamsos baimė, aukščio baimė ir pan.

Baimė ir kaip ją įveikti

Yra daug metodų, kurie šalina baimes ar kaip nors kitaip tvarko jas, bet galų gale supranti, kad metodai tėra metodai, ir tikrieji sprendimai yra tavo rankose: paskutinį žodį turi tarti tu ir padėti metodams veikti. Pats turi pasiryžti būti bebaimis. Tikiuosi, kad šie straipsniai apie baimę Jums duos tvirtybės, ir nereikės klaidžioti tiek, kiek teko man.

Per kelis laiškus pateiksiu daug minčių, teiginių apie baimę – kas ji yra ir kaip su ja elgtis, ją „išsivalyti“.

Žinau, kad kai kuriems iš mūsų gali atrodyti, kad jis ar ji neturi baimės, net ir mirties baimės. Tokiu atveju priimkite šias mintis tiesiog patikrinimui.

Visi žmonės turi baimes, tik jas slepia nuo kitų. Žmonės bijo pažiūrėti į akis, bijo užkalbinti, bijo, bijo, bijo. Jūs tikrai ne vienas (-a). Nustebtumėte sužinoję, kiek visi visko bijo.

Baimė yra „negyvėlė“, ji negali nieko pasakyti, tai tik nebylus jausmas, kurį apipiname fantazijomis.

Visos baimės tėra fantazijos. Visos baimės yra netikros.

Baimė yra paprasčiausias jausmas, kuris tikrai nėra baisus. Tai tik paprastas potyris, kuris panašus į „gaudžiantį ar tylų paralyžiaus“ jausmą – energiją. Jeigu mes į tą jausmą pradedame reaguoti, kyla reakcija ir – atkreipiu dėmesį – tik tada būna baisu. Pastebėkite, kad Jūs renkatės, reaguoti į ją ar ne, ir baimė tiesiog neteks galios.

Baimė yra tik patyrimas, lygiai taip pat kaip džiaugsmas. Jūsų atžvilgiu nei baimė, nei laimė, nėra skirtingi ar daugiau (arba mažiau) vienas už kitą reikšmingi, nes Jūsų tai visiškai nekeičia – „aš“ amžinai nepaliestas.

Baimė yra emocija. Emocijos stimuliuoja tam tikrus vaizdinius vaizduotėje, o vaizdiniai gali atrodyti kaip tikri (pvz. įsivaizduojamas baimės įsikūnijimas, „vaiduoklis“), tarytum jie turėtų savo asmenybes ar sąmonę. Tie vaizduotėje esantys vaizdiniai – „padarai“ – neturi savo sąmonės, nes negali pasakyti „aš esu“. Tiesiog klausk baimės „kas tu?“, ir pamatysi, kad ji tiesiog nyksta, nes tai tėra tavo paties įdėtas ir paliktas veikti jausmas.

Pamilk baimę, nes tai tėra potyris. Susitikimas su draugais yra potyris, ir baimė yra potyris.

Jeigu galime pamilti susitikimus su draugais (ar bent tai mėgti), tai galime pamilti ir baimę. Aukštai, bet įmanoma.

Baimė yra tik atsiminimuose, nes jeigu nebūtų atminties – nebūtų ir baimės.

Baimė bijo tik kitų minčių ar jausmų esančių vaizduotėje (!!!), o ne kažko išorėje.

Čia daugiau kalbama apie baime kažka pradėt, kažka daryti...

Kodėl vieni pasieke daugiau, o kiti mažiau? Manau daug ka apima baimė prieš kažka darant... O nugalėti ja gali ne kievienas

Drasa- tai nugalėta baimė