Išpažintis

o as Dieva tikiu, tikiu i baznycia, bet tik ne i kunygus...... stengiuosi neiti ispazinties pas kunyga. o baznycioje nors labai retai bet lankausi, katais is tikruju labai gera pasedeti ramybeje ir savose mintyse, o kur kitur tai gali padaryti kaip tik ne baznycioje?

Nežinau, ar ta išpažintis reikalinga be paties žmogaus savimonės? Tolkas, kad nueina žmonės, o paskui daro šlykščiausius dalykus, nes apskui juk nueis kunigui išsakys, pasimels ir baigtas kriukis.

Man išpažintis nėra būtina, ėjau į ją per laidotuves.. nes kažkodėl visi turėjo eiti, nesupratau kodėl, bet žodžiu kiek pakalbėjau, tiek man pasakė, jog jokių nuodėmių neturiu...

Man atrodo, kad gal ta išpažintis ir reikalinga, kai žmogus bando laikytis kažkokių moralinių normų, bet pats nelabai susivokia, nežinau - kam reikia, tas eina, man asmeniškai išpažinties nereikia, ir nesmagiai aš jaučiuosi, kad kažką dar kažkam turtiu pasakoti - geriau apie tai pakalbėsiu su artimais žmonėmis, o ką įskaudinu ar jo atžvilgiu elgiuosi "nuodėmingai" - pasikalbėsiu su tuo žmogumi asmeniškai, asmeniškai jo paprašysiu atleidimo, asmeniškai dėl kažko išgyvensiu, bet nepadarysiu to ritualu, prie kurio su laiku pripranti ir prarandi jautrumą. man ta išpažintias apskritai nesuvokiamas dalykas.

Plius, čia asmeninis pastebėjimas... kai pasižiūriu dažnai tie žmonės, kurie alia labai tikintys - bet ne ta vidi ne prasme tikintys - bet dar yra uolūs praktikuotojai, dažnai būna ir nelabai žmoniški, net nusistebi, ko tokie išvis toje bažnyčioje ieško... o pabendrauji su žmogumi kitu, ir paklausi, sako aš nevaikštau į bažnyęčią, aš nepraktikuoju, arba išvis - esu ateistas .. nesakau, visi turime teisę į tikėjimą ir ne, bet tiek tikėjimas, tiek netikėjimas turi remtis vidine savimone. Nors regligija pati juk iš esmės ir reikalauja tikėti, o ne mąstyti, tikėti be išlygų.

Nežinau, ar man reikalinga religija, man gal reikalingas tikėjimas... o jei yra moralė tavo viduje, tai suvoki, ką darai ne taip.. ar tai reikia psakyti kunigui, ar psichologui, ar tam, ką skaudini, ar pačiam savyje išgyventi - kiekvino reikalas. Bet pasakyti dažnai yra tarsi numetamas išgyvenimo svoris, numetamas tam tikras įsipareigojimas, tu tarsi tą "nuodėmę" išstūmi iš savo sąmonės.

Aj nu vnz, man nepatinka išpažintys kunigams,

as isvis y baznycia neinu nes netikiu dievu

Tai tu iš beždžionės išsivystei?

Tai tu iš beždžionės išsivystei?

o kur cia blogybe?

o kuo beždžionė blogesnė už žmogų? kai kuriais atvejais kaip sakė vienas žymus žmogus, tu Geiste dbr čia įžeidei gyvūną

o kuo beždžionė blogesnė už žmogų? kai kuriais atvejais kaip sakė vienas žymus žmogus, tu Geiste dbr čia įžeidei gyvūną ;)

Ne gyvūną įžeidžiau, o jaunas sielas, kurios dar nepamiršo gyvuliškumo...

O dėl nekalto pradėjimo- nebuvo jis labai jau unikalus dalykas. Prieš Jėzų, dar gal penki buvo tie nekalti prasidėjimai... Mačiau filmuką vokišku pavadinimu. Tas filmukas katalikams labai nepatinka

nereik ir jaunų sielų įžeidinėti

o dėl nekaltų prasidėjimų tai tikrai jų iki Marijos daug buvo, krikščionys ne originalūs

nereik ir jaunų sielų įžeidinėti

 

o dėl nekaltų prasidėjimų tai tikrai jų iki Marijos daug buvo, krikščionys ne originalūs

Argi aš įžeidinėju? Aš tik paklausiau. Jei žmogus mano, kad jis išsivystė iš beždžionės, o kodėl gi ne? Tai jo asmeninis pasirinkimas ;)

tai kad ir išsivystė, o kad ta beždžionė dievas sutvėrė tai kitas klausiamas, o taip[ visi beždžioniniai

iš sakinio supratau, kad įžeidei :0 PAskaityk, ką parašei ;)