ArasLT

Tada pabandyk įeiti ir mane patvirtinti - pažiūrėsim kas iš to bus...

Čia jau darosi linksma, mat pas mane namuose VISIŠKAI JUODAS PERSŲ KATINAS. O dar sako - smagių sutapimų nebūna

Supratau BALTĄ TIGRĄ ir jam pateikiau savo analogą. Jau sakiau patinka iki nuprotėjimo juoda spalva, o katės (ypač didelės ir laukinės) mane tiesiog žavi - iš čia ir juodoji pantera. Ir šunis labai myliu, na gal tik truputį mažiau...

A, jei apie tai, tai bent jau savo statuso pasikeitimą pastebėjau (manau tai paprastas statistikos įvertinimas - kuo ilgiau ir dažniau rašai, tuo greičiau keičiasi statusas, pereinant nuo vieno prie kito reikalavimai vis griežtėja - kažkas panašaus į kompiuterinių žaidimų lygius). Dar išbandžiau - paskelbiau Tave savo draugu, nors kol kas neturiu supratimo kas iš to bus (bet gal bent jau Tu nesupyksi) - visgi su retu žmogum galiu taip įdomiai bendrauti, o tai jau nemažai...

Na jei pereitume prie gyvūnų, tai arčiausiai mano širdžiai - juodoji pantera. Ko gero galėčiau viso gyvenimo laiką skirti šio nuostabaus gyvūno stebėjimams, deja - ne ta specialybė ... ir galimybės. Kadangi tik antra diena, kaip apskritai pradėjau naudotis forumais, tai dar visiškai nesigaudau, kokios čia žaidimo taisyklės

Ir aš dėl to nesikankinu, gaila, jei supratote mane kitaip. Žinoma problemų yra, apie jas šiandien jau nemažai prikalbėjome, bet "balta varna" - neproblema, o gyvenimo būdas.

Visgi nesutinku, kad apsivertė. Pasaulis visada toks buvo, tiesiog mes jame esame daugiau išimtis, nei taisyklė. Kad tenka dėkoti už tai kas TURĖTŲ BŪTI SAVAIME SUPRANTAMA (mūsų akimis), tai išties ir yra mūsų pasaulio ir (ar) visuomenės "nuopelnas". Aš jau kadaise susitaikiau su mintim, kad esu "balta varna" (jors jei atvirai, tai man nėra mielesnės spalvos nei juoda). Susitaikiau ir su tuo, kad mano vertybių skalė dažniausiai smarkiai skiriasi nuo "daugumos" (kad ją kur ...). Todėl ir buvo keista ir nuostabu sutikti ką nors ne iš "daugumos". Dažniausiai žmogus vertina (ar net pervertina) tai, ko neturi, ar ko smarkiai trūksta...

Va, va apie ką aš ir kalbėjau sakydamas, kad ir žmona turi teisę į savo nuomonę...

Kodėl apsivertė ? Nesugebėjau suprasti (matyt perdurnas...)

P.s. dėl gramatikos. Ar nieko, kad bendraujame vienaskaita ? Man "Tu" yra ir paprasčiau, ir nuoširdžiau. Kiek pastebėjau šiandien dažniausiai ir susirašinėjame...

Padėkojau ne už tai, ką parašei, o už tai kad skaitei mano tekstą ne vien akimis - už tai dėkoti verta.

Taip ir padarysiu. Išties blogiau nelabai yra kur...

Dėkui, kad supratai.

Na bent jau teoriškai atrodo gražu.

Silpnas - gal. Tai priklauso nuo vertinimo skalės. Aš puikiai suprantu, kad vyrui išvis nedera (mūsų visuomenės masteliu) diskutuoti tokia tema (pačios pasižiūrėkite, kiek nuomonių sulaukiau iš moterų ir berods nei vienos - iš vyrų). Mūsų visuomenėje vyrui parodyti ašarą todėl, kad įsijautei į knygą ar filmą, kad pamatei iki skausmo gražų saulėlydį ar pan. yra TABU, jis tampa atstumtuoju ir nesuprastu, mėme ar "boba" (jau man atleiskite mielos moterys). Tada vyras vertinamas kaip silpnas, o aš manau, kad jis gali būti ne silpnas, o jautrus. Užtenka pažiūrėti į paauglių elgesį - atsispindi visos visuomenės ydos ir požiūriai: Kas tarp paauglių berniukų turi autoritetą - sadistai, mušeikos, vagys. Ar bet vienas jautrus berniukas vertinamas (netgi tarp suaugusių ir mergaičių) - NE. Ar bet vienas "moksliukas" vertinamas - NE. Tada pasakykite, prašau, jei tokia yra vertinimo skalė, ar ne geriau būtų likti "nuvertintam", bet gyvam - mokančiam jausti, šypsotis ir verkti vienu metu ? Ar aš privalau tapti grubus

Gal ir taip. O kaip Tavo nuomone atrodo vadovaujantis vyras ?

Na ne - žudytis nenoriu, tiesiog norėjau pabrėžti, kur gali nuvesti toks mastymas ir kad potencialiam savižudžiui tai labai patogus pretekstas. Čia buvo daugiau teorinis nei asmeninis pamastymas

Konfliktas yra konfliktas. Pokalbis pakeltu tonu, tai dar nėra konfliktas... Tada būsiu nevisai tiksliai suformulavęs pradinį istorijos tektą. Man dėl to gėda. Atsiprašau.

Ačiū, paguodei (tikrai, čia be įronijos). Man labai rūpėjo "neištikimybės" klausimas ir į jį atsakei. Nežinau ar teks rinktis tokį variantą, ar ne - bet tai visvien kažkokia išeitis. Dar kartą dėkoju.

Atvirai pasakius tokių minčių irgi turėjau, bet bijau net ir rimtai tokia linkme galvoti - tada išeitų, kad visa, ko gyvenime pasiekiau, visas mano gyvenimas šuniui ant uodegos. Labai neblogas stimulas savižudybei...

Va ir aš tokių minčių turiu. Kai dukros taps pilnametėmis ir pradės savo gyvenimus, pasiūlysiu rinktis. Anksčiau vargu ar galiu, juk dukros taip pat ir mano.

O ką - visai įtikinama versija ! Tik kažkodėl visiškai "neįsipaišo" į charakterį.

O kaip jaustumeisi pati, jei aš pasinaudočiau Tavo patarimu, o Tu būtum mano žmona ?

Net jei šeimoj vadaovauja moteris (didžiąja dalim taip ir yra), tai kas ? Atvirai pasakius man užtenka to vadovavimo ir darbe. Dėl "konflikto" apibrėžimo, tai pas mus šeimoj gali būti ir visai normalus pokalbis, nors tuo pat metu ir sienos dreba. Ar jums neteko kur nors diskutuoti (aišku tik ne internete, o gyvai), kai savo nuomonę ginant tenka ir balsą paketi, ir į stalą kumščiu trinktelėti ? Man darbe bent kartą per savaitę tikrai tenka, todėl išgirdęs pokalbį pakeltu balsu ir neskubu daryti išvados, kad čia jau muštynėmis gręsia.

Tiesa pasakius nežinau kaip nustatyti ar moteris yra frigidiška (matyt atsiliepia sovietinis seksualinis auklėjimas, ar teisingiau išvis nebuvimas nei auklėjimo, nei informacijos). O dėl meilės. Tai apskritai tokia "guminė" sąvoka, kad net ir diskutuoti beviltiška - vistiek visi pasilieka prie savo nuomonių, vistiek meilės apibrėžimų bus net daugiau nei pačių žmonių pasaulyje.