-
Pranešimai
229 -
Užsiregistravo
-
Lankėsi
Turinio tipas
Profiliai
Forumas
Kalendorius
Parduotuvė
Galerija
Visas ArasLT turinys
-
Galiu, nors ir dabar tebėra sudėtinga ir skaudu. Prieš 18 metų tik ŽMONA (tada dar draugė) sugebėjo "ištraukri mane iš kilpos" (vaizdžiai tariant, nes yra pakankamai daug ir geresnių būdų). Tai ko gero aišku, kad už viską jai esu skolingas. Ir už dvi dukteris, ir už visa kita, ką dabar turiu. Man jau sakė (ir ne kartą), kad skolos tiek ilgai nemokamos, nors - kas gali įkainuoti gyvenimą ?
-
Žurnalų ir knygų yra (juk reikia ir dukroms ne tik žmonai informacijos). Apie tai, kad man neužtenka ji puikiai žino (jau šia tema tikriausiai ją esu užknisęs negyvai). Apie tai, kad trūkus kantrybei pradėsiu "ieškoti iš šalies" (aš norėjau pabrėžti KAIP man TO trūksta), ji aišku suprato kitaip ir pasiūlė susirinkti daigtus. Buvau kartą letelėjęs - daugiau bijau ir rizikuoti.
-
O kaip tada su moters teise į savo nuomonę ? Atėjau - nusprendžiau - įsikišau į motinos-dukros bendravimą (tegu jis pr pakeltu tonu) O gal ten vyksta kalba "tarp mūsų mergaičių". Koks tokio vyro elgesio įvertinimas ?
-
Sutinku. Yra baimė - baimė prarasti šeimą. Man šeima yra viskas, ką turiu vertingo ir viso ko kito pagrindas. Atimk šeimą - neliks prasmės gyventi. Taip kad baimė yra. Gal tai ir yra kokio nors pavadinimo kompleksas, nežinau - nekietas medicinoje.
-
Gal ir nieko patarimas. Bent jau kaip atsarginis tiks. Tačiau dar nenorėčiau taip lengvai nuleisti rankų (šiuo atveju ne tik rankų ... ) Bromą galėjau vartoti ir prieš 17 metų, tačiau visgi dar nevartoju... Bandysiu ieškoti ir kitų variantų.
-
Galiu ir atsakyti. Dėl meilės vyriškumo negaliu atsisakyti, dėl žmonos - taip. Jei manęs nekankintų ir netrukdytų gyventi fiziniai poreikiai - senai taip būčiau padaręs, tačiau čia mano organizmas nebesutaria su siela - todėl šitaip ir ieškau sprendimo.
-
Suprantama toks žmogus net kalamas prie kryžiaus neprisipažins, kad turi tokį kompleksą. Nors ir nesu įsitikinęs, kad žmona tokį kompleksą turi. Aišku per paskutinį sakinį labai smarkiai kerta ir tas faktas, kad per 17 metų bendro gyvenimo žmona NIEKADA neprisipažino suklydusi (netgi smulkmenose). Tačiau tai visvien dar nėra įrodymas kompleksui. Jei jau ši tema apie "svajonių princą", tai gal bus įdomu ir "svajonių princesės" situacija. Mano atveju, aš samoningai stengiausi niekada nesusidaryti galvoj "svajonių princesės" įvaizdžio, tikrai nereikalingas ir netgi gali būti žalingas darbas. Aišku buvo pagrindiniai reikalavimai, nebūtų man tikusi nei paleistuvė, nei žudikė ar pan., bet "išsvajoti" iki plaukų ar akių spalvos, balso tembo ir t.t. tiesiog kvaila. Tiesiog reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra, o bėgant bendro gyvenimo metams derintis prie jo ir jį derinti prie savęs. Būna didžiausia problema, kai iš kitos pusės pradedama reikalauti, kad žmogus pasikeistų tiek, kad atitiktų "svajonę". Tokiu atveju, manau, jūs vedėte / ištekėjote už "svajonės", o ne už žmogaus.
-
Dėkui už užuojautą, nors nesupyk, man ne to reikia. Pats lankiau psichoterapinius kursus (nors pagrindinė priežastis buvo ne ta - problemos su dukra). Ten ne kartą gavau užuominas, kad reiktų galvoti apie skirybas. Bet aš nenoriu ir NEGALIU prarasti šio šeimos. Buvau užsiminęs žmonai, kad gal ir jai reiktų - vos į snukį negavau. Buvo pareiškta "Tau blogai, tu ir gydykis". Auklėta ji buvo labai konservatoriškų pažiūrų šeimoj, bet čia aš bejėgis - nei galiu ką pakeisti, nei dėl to esu kaltas. Kad bandau iškoti sprendimo visais man įmanomais būdais liudija ir tai, kad forume dalyvauju aš, o ne ji. P.s. kad ir ką čia prirašiau apie savo žmoną - visvien aš ją labai gerbiu ir myliu. Tik gaila, kad problema tai tebelieka...
-
Atrodo tos pareigos namuose, kurios man priklauso (pvz. išnešti šiukšles (moterims, t.y. žmonai ir dukterims) tai per daug žeminantis darbas), sutarkyti katino dėžutę ir kas šalia jos, suteikti pagalbą dukroms moksluose, kai šios kreipiasi ir pan.) lyg ir vykdomos. Na gal nevisada idealiai, bet stengiuosi. Na pavyzdys kad ir toks: Buvo konfliktas tarp dukros ir žmonos. Paklausiau žmonos ar reikia pagalbos (paramos nuomone, patarimo ar pasitarimo) - atsakė "NE. Tai aš pati su dukra išsiaiškinsiu. Prašom palikti mus vienas ir netrukdyti". Po valandos ateina žmona pas mane ir net pažaliavusi pyksta, kad aš nesidomiu vaikų aklėjimu, nežinau, kas namuose dedasi ir apskritai tokio blogo vyro daugiau pasaulyje nėra. Niekaip neperkandu moteriškos logikos (o dar baisiau yra tai, kad ir aš pats, ir mano darbas grindžiamas geležine logika)
-
Man atrodo, kad idealus atvejas, kai nėra šeimoje nei galvos, nei kaklo. Vienas problemas "pagrindiniu smuiku" sprendžia vyras, kitas - žmona, priklausomai nuo to, kuris tą problemą gali geriau išspręsti. Ir bet kuriuo atveju rimtas problemas sprendžia abu, t.y. problemos sprendimas - pasitarimo ar derybų rezultatas. Tokiu atveju, jei sprendimas neteisingas ar nepateisino lūkesčių - nebelieka vietos tarpusavio barniams ir kaltinimams.
-
Kiek suprantu tai nei aš, nei ji iki vedybų nieko neturėjom. Kiek ją pažįstu 99%, kad kito vyro neturi ir 100%, kad aš neturėjau kitos moters. Įskaudinti sekse lyg ir neįskaudinau. Mane labai žemina ir netgi kartais visiškai atstumia nuo sekso (nors dėl to fizinis poreikis netampa mažesnis) tai, kad ji nei karto per tiek metų nepasakė (bent jau įvairumo dėlei būtų sumelavusi), kad jai patiko. Aukščiausias "įvertinimas" - "biškį". Nežinau kiek tai pagrįsta moksliškai, bet manau, kad tokia situacija vyrui netgi impotenciją gali įvaryti. O leiskit paklausti kaip "užvesti" moterį, kuri pasako ar duoda suprasti "prastumiam tai greičiau, nes aš noriu miego". Man tokiais atvejais visiškai praeina noras, arba jaučiuosi lyg prievartaudamas - aišku po to kurį laiką būnu ir piktas, ir jaučiuosi kaltas, ir nelaimingas. Ir visvien fizinis potraukis seksui lieka stiprus, jaučiuosi "alkanas". Gal man pasiieškoti būdo tapti impotentu ?
-
Aišku siūliau. Pats bent kelis variantus pasiūliau, tik kad net iki galo neišklausė. Tada sakau, pasiūlik pati ko nori (man tiktų beveik viskas, tik ne akrobatiniai triukai). Šiaip tai aš daug kur gyvenime (ir čia) esu eksperimentatorius, man įdomu išbandyti viską (aišku iki tam tikros ribos - va narkotikų nenoriu bandyti). Sekse išbandyti ką naujo svajoju jau 17 metų, todėl jau esu pasiruošęs priimti BET KOKĮ pasiūlymą. Tačiau ką daryti, jei ji duoda suprasti, kad "tik taip arba nieko". Labai geru atveju pasako "gal kitą kartą" (ir taip visą laiką). Vadinasi išeities nebėra - mano pasiūlymai užtraukia pyktį (dažniausiai) arba jų tiesiog negirdi, iš jo pusės pasiūlymų ar variatų nesulaukiu. Aišku galima būtų "į šoną", bet man negalima prarasti šeimos, o kaip tik tuo ir baigtųsi.
-
Mūsų šeimoj pinigai yra bendri, nors ir uždirbu gerokai daugiau už žmoną. Visgi iš esmės biudžetą valdo ji. Tačiau nesiruošiu skųsti, nes taip išties yra geriau ir protingiau. Kadangi ji geriau nusimano apie dukterų ir savo poreikius drabužiams, pati planuoja ir gamina maistą tai logiška, kad ir tam skirtą šeimos biudžeto dalį valdo tik ji. Esu įsitikinęs (daugiametė praktika), kad ji nešvaisto pinigų, moka planuoti biudžetą (ko gero net geriau nei aš pats). Stambius pirkinius visada apsprendžiame kartu prieš įsigyjant. Jei ir pastebiu, kad "paišlaidavo" sau - arba apsimetu, kad nepastebėjau (jei tai palygint smulkmenos), arba pritariu, jei tai nors kiek pagrįstas išlaidavimas (o ji jaučiasi dė to nekaip). Tarp kitko - nepagrįsto didelio išlaidavimo ir nėra buvę. Esu įsitikinęs, kad vyro besąlygiškas pasitikėjimas žmonos biudžetiniais gabumais priverčia ir žmoną elgtis atsakingiau. Skersai žiūriu į vyrus, kurie neduoda savo algos žmonoms jau vien todėl, kad jos - moterys ir pask jų "Per dieną viską ištaškys".
-
Ko čia nesuprasti ? Apsisaugojimo priemonės - griežtai mano pareiga. Riboti chirurginiu būdu vaisingumą kol kas nedrįstu, belieka prezervatyvai (o jie per 17 metų jau man gerklėj stovi) Be apsaugos, kaip jau minėjau, turiu per mėnesį vienintelę dieną (t.y. naktį, nes kitu paros metu - TABU).
-
Mūsų atveju labai nenuskilo: Mano (t.y. vyro) mama - žemiau kritikos. Manau turėtumėte įsivaizuoti, kaip jaučiasi mano žmona, jei aš pats savo motinos atžvilgiu dažniausiai jaučiu pyktį ir netgi neapykantą. Žmonos mama visai nieko - sugebu bendrauti be didesnių problemų (jei bendravimas netrunka ilgiau paros). Pyktis nesipykstam, bet besaikis jos vadovavimas mane smarkiai užknisa, tada stengiuosi "nusiplauti"
-
3. Man žmona vis aiškinama, kad "jos organizmui" saugu yra max. 2 paros, o tai dažniausiai ir 1. 4. Nežinau kaip jai jaučiasi skirtumas, o man tai labai didelis, todėl stengiuosi "medžioti" vienintelę parą per mėnesį (apytikriai mėnesį). Dar būtų klausimas, nors ir suprantu, kad tai labai individualu: Mums su žmona arti 40. Tokio amžiaus moteriai kas kiek laiko kyla noras mylėtis ? Man tai niekada neužtekdavo, o paskutiniu metu 1 kartas per mėnesį tiesiog varo iš proto.
-
O mes su žmona daugiau skirtingi nei panašūs. Aš - vėžys, žmona - ožiaragis. Skaičiau, kad blogesnio varianto zodiako ženkluose nelabai surasi (kartais pagalvoju, kad tai gryna tiesa ;) ) Nors ir kaip ten bebūtų, visgi ši šeima yra mano šeima ir vargas tam, kuris į ją pasikėsins...
-
Malonu, kad susidomėjote mano tema. Aš tai bandžiau ne vieną kartą su ja pradėti pokalbį apie seksą, bet vos tik kalba nukrypsta į tą pusę, tuo viskas ir užsibaigia. Kai tik pasiūlau pakeisti pozą, geriausiu atveju išgirstu "gal kitą kartą", o blogiausiu - "viskas, aš jau miegu" (t.y. net ir to paties nebegaunu). Norėčiau pasiteirauti moterų (manau jau supratot, kad žmonos to paklausti nepavyksta). Ar tikrai moters organizmas nejaučia poreikio seksui ? Ar tikrai esant kitokioms problemoms (na tarkim finansinės, problemos su vaikais, problemos darbe ir pan.) moteris gali ilgam (mėnuo ar du) prarasti norą mylėtis ? Kiek dienų po mėnesinių pabaigos saugu mylėtis be prezervatyvo (nenorint pastoti) ? Ar moteris jaučia skirtumą mylintis su prezervatyvu ir be jo ? Išanksto dėkoju už atsakymus.
-
Malonu matyti atsakymus "Taip". Mielos ponios, o kas jei žmona iš vyro bando "padaryti" savo svajonių princą ? Kai turi jaustis vyras ? O jei "svajonių princo" apibrėžimas yra giežtesnis net už "Dievo" ? Aš beveik negeriu (vidutiniškai 0.5l šviesaus alaus, o paskutiniu metu mišo per mėnesį). Tiesa - rūkau. Dirbu kartais net po 16-18 val. per parą. Šeimos biudžetas 70-80 procentų susideda iš mano uždarbio. Vedęs jau 17 metų ir mano žmona yra VIENINTELĖ moteris ... na supratot. Visi mano finansiniai poreikiai apsiriboja maistu ir drabužiais (lyginant išlaidas jiems maždaug 3-5 mažiau nei žmona išleidžia sau). Niekada nebuvau pakėlęs rankos prieš žmoną (kaip ir prieš bet kurią kitą moterį). Ir visvien esu pats blogiausias pasaulyje vyras ir tėvas. Na kaip Jums tai ? O viskas prasidėjo nuo "namo svajonių princas"...
-
Sveiki, Aš vedęs jau 17 metų, tačiau niekada nebuvau patenkintas šeimos seksualinio gyvenimo puse. Ar tai normalu, kad ikišiol tėra toleruojama TIK 1 poza ? Ar tai normalu, kad vyras turi visą mėnesį "prašyti" žmonos ? Ar lytiniai santykiai šeimoje - tai abieju šalių susitarimas (kurio gali net po kelis mėnesius ir nebūti), ar visgi sąvokos "vyras" ir "žmona" įpareigoja abi puses bent minimaliai atsižvelgti ir į kitos pusės poreikius ?