egluze

Mus amžinai kas nors išduoda, Gal būt ir juos kas nors jau išdavė. Žinau, kad tai menka paguoda Kada tikėti nebeišgali. Eini žeme nuleidęs galvą Paniekintas ir nelaimingas. Matydamas tik juodą spalvą. Pasauliui toks nereikalingas... Griebiesi kaukės, tik ar reikia, Geriau visi be kaukių būtų, Bet žodžiai... Žodžiai nebeveikia Juos širdgėla toli išgrūdo. *** Išgerki už mane šį liūdną vakarą. Už pergales ir tai, kas nesvarbu Ir už japonišką vyšnaitę sakura Pražydusią tarp svetimų. Už smarkų lietų merkiantį praeivį, Už ašarą nubėgančią stiklu, Už mūsų vaizdą veidrodyje kreivą, Už tai, kad vis dar esame kartu. Už tą vidinę netvarką ir maištą Kasdienėje būty lyg pragare, Kai kiekviena minutė tyliai gaišta Iš mūšio lauko pasitraukdama. Toj spengiančioj tyloj mintis be ryšio Nuvyk šalin ir jų prasmės nesverk, Išgerki už mane šį liūdną vakarą Už sielą pasiklydusią išgerk. *** Tu toks nepaprastas, gyvenime, Ir toks beprotiškai gražus. Gėlės žiede, vandens čiurlenime Atrandam žmogiškus bruožus. Todėl Tave visi taip mylim, Surašom į storas knygas, Arba lyg maldą šnabždam tyliai O Tu, žiūrėk, jau mus vedąs Ir vėl nauju keliu į tolį Naujais, nežinomais takais, Arba sviedi į meilės guolį Su išdraikytais patalais. Pykstu kai palieki laižytis Krauju aptekusias žaizdas, Džiaugiuosi, kai galiu matyti Šalia savęs visas spalvas. Tu nenuspėjamas, gyvenime Ir begaliniai ir įdomus, Todėl taip kantriai išgyvename Ir nuopuolius, ir kilimus. Tu toks nepaprastas, gyvenime.

Jausmai... Juos keikia kas netingi Ir nusivylę, ir laimingi, Vieni už tai, kad pasigenda, Kiti, kad per lengvai suranda. Keistais keliais jie mus aplanko, Ieškodami švelniausių rankų, Širdies, kaip jūra didelės, Kuri priglaus ir pagailės, Supras, užjaus, pakels nukritus, Sparnus išskleis dar nematytus Ir nusineš į žydrą mėlį... Nagi, palaukim truputėlį. Jausmai...

Sakai ne aklas? Ne beširdis? Tai kas Tu Didis mano Prote? Geriau iš ilgesio numirti, Nei nebejausti – tik galvoti. Darbe, mašinoje, prie stalo Tu reikalingas, nemeluosiu, Bet nenorėčiau, kad gulėtum Nakčia šiltuose pataluose. Deja, turiu ne tave vieną. Dar – jautrią sielą, širdį, kūną, Geriau lai ašarom išlyja Visas bėdas, kur užsibūna. Gimiau, kad širdimi pajausčiau Šiltos akimirkos palaimą, Tave aš Prote panaudosiu, Tiktai ne ten kur vaikšto laimė. Skausme išeisiu, bet žinosiu Jausmų neatperkamą galią, O pasakyk man, mano Prote Ar Tavo jėgos šitaip gali?

Aš piešdavau Tave jaunystėje Ant balto sąsiuvinio lapo Ir taip norėjau, kad užklystum Į mano pasaulėlį trapų. Ir atėjai. Tik vėlų rudenį. Gyvenimas uždėjo kaukes. O aš nubėgau iš paskos Lyg šimtą metų būtum laukęs. Na, lygiai toks, kaip ir ant lapo- Į kūną spėjai įsigerti. Ir aš pasimečiau laike, Ir praradau atstumų vertę. Nubėgau lyg kvaila mergiotė, Palikusi draugus ir protą Į pilką kasdienybės rūmą, Į savo ateitį kuprotą. Kur mano jausmo nieks nešildė, Kur aš buvau tiktai pelenė, Kurios kurpaitės nieks neieško Ir nepakvies į rūmų menę. O juk aš piešdavau jaunystėje Tave ant sąsiuvinio lapo... Nukrito kaukės rudeninės Lyg sunkūs akmenys ant tako...

Užsukau čia ir pabandžiau šią temą peržiūrėti nuo pradžios ligi galo. Buvau maloniai nustebinta, kai joje radau daugybę eilėraščių, kurių didumą jau esu sudėjusi į knygas. Dėkinga Arlene už tai, kad šios eilės pasiekė ir interneto skaitytojus, kadangi svetainė, kurią kažkada turėjau, išnyko lyg dūmas ir beliko tik gražūs prisiminimai. Tikriausiai kiekvienam autoriui yra malonu, kad bent kas nors skaito tai, kas dažnai išsiveržia iš pačių sielos slėpinių. Dar kartą ačiū. *** Išdalinau visiems. Gal tik po lašą Užteko pilnavertės Šilumos Ir aš žinau Kaip būna maža Užplaukus ant Ledinės seklumos. Išdalinau tik tą, Kurią man davė Pasogai, jau Išeinant iš namų, Bet laikas taip švariai Ir uoliai šlavė, Kad nebeliko Netgi trupinių. Pasemčiau šiandien Pilnutėlę saują, Išneščiau ją Ir atiduočiau jums. Tik jau šalta banga Krantus skalauja, Palikdama saulėlydį Pietums. *** Plėšte išplėšei. Ir neklausk ar skauda. Beveik ramu... Ir tik prieš rytą kartais Širdis panūsta Šnekinti likimą, Suklupusį ties Praradimo vartais. *** Tu ne mano. Už durų tik vėjas Tarp suplėšytų Laiko skvernų. Išėjai Dar nė kart Neatėjęs- Kol krupsėjau Tarp tavo delnų. Tik vėliau Viskas virto Į gėlą. Šiapus durų- Aštrus ilgesys... Ir jausmai Su skausmu Susivėlę, Ir trumpa, Bet talpi Praeitis... *** Pavargsti ir gyvenimas rodos Lyg viena ištisinė tremtis- Be lakštingalų mingančiuos soduos, Kai tie susmegę suvis. O juk reikia nedaug - kad pašauktų, Kad išgirstumei kalbą žvaigždžių, Kad ateitų, kad būtų, kad lauktų, Kad abu...kad abu...kad abu... *** Mes tiesiog kaip du vandens malūnai- Upės tėkmę priešinga kryptim Bandome pasukti ir užkliūnam, Trupindami girnas akmenim *** Milijonas, kurį užstačiau, Buvo pirmas – iš šukių stiklinių - Taip reikėjo puodelio brangaus, Be auselės, užtat – žalvarinio Antrą kartą mainiau į spalvas- Vien žalių buvo kelios ir naujos. Išmainiau batukus. Na ir kas. Bet juk laimės – artipilnės saujos. Kai paaugus keičiausi dažais - Mano buvo graži tik dėžutė. Kaip džiaugiausi slapčia vakarais, Kad gautiesiems dar būti ir būti. Šokių vakarą –pirmą berods, Prisišliejus prie draugės kuklutės, Vaikinukui, kur kvietė mane Atsakiau, kad nešoku polkutės Milijonai, kuriuos užstačiau Buvo birūs lyg ubago sauja... Paskutinį anądien keičiau Į gyvesnio gyvenimo kraują. Milijonas, kurio nemačiau...

*** Ieškoti reikia ne žvaigždės, O šilto mažo žiburėlio, Jis skleisis, šiluma vešės, Jei jam nepagailėsi gėrio. Jis šiltuose delnuos išaugs Į tavo žvaigždę išsvajotą Ir glausis prie Tavęs, ir lauks, Paklojęs patalą pūkuotą. *** Sielos lieka, keliauja laiku Nors žmogus jas ir mėto, ir vėto, Kol širdis apsitraukus šarvu Ieško kūno gerai padėvėto. To kurs ims ir lyg savą priglaus, To, kuris nebeleis neteisybės. Kurs pavidale gero žmogaus – Ne sureikšmintos savo esybės. *** Aš esu čia kur niekas neverkia, Abuojumo prisėtas gėlynas. Aš – savy įsikalinus vergė Su beprotiško skonio kaimynais. Nebloga atvirutė išeitų, Jei atrastų šmaikštus fotografas. Tarp gražiai susiglaudusių fleitų Aš atrodyčiau tarsi pyragas. Sužiedėjęs į plytą ir pilkas, Šmėklos veidas tarytumei kaukė... Aš esu čia kur niekas neverkia, Aš esu čia- kur niekas nelaukia. Mums veltui niekas nieko nežadėjo Tik išlydėjo, kaip laivus išlydi Tikėdami, kad kilsime pavėjui Į patį nuostabiausią savo skrydį. Ir kilome, ir leidomės, ir kritom, Ir šliaužėm pažeme, ir keitėm srovę, Žydėjom, skleidėmes, rasa iškritom Prieš visagalio laiko įvairovę. Išbandėme visus likimo posūkius, Net trupinius surinkome į vieną Tik mintyse ir vėl tas pats galvosūkis Nuo ko rytoj pradėsim savo dieną. *** Tu buvai tarsi vėjas. Susupęs mano skausmą Savuos skarmaluos Atviliojai prie tekančios upės Iš beirstančio kelio balos. Neišpaikinta , Neišmylėta, Neišglostyta, Nesupranta Aš įpuoliau į glėbį gruoblėtą It nulūžusio medžio šaka. Tu išglostei kiekvieną kertelę Ir aptvarstei visas žaizdeles. Nors buvai iš nežinomo kelio - Man be proto reikėjo Tavęs. Tu buvai tarsi vėjas įdūkęs... Dar ir šiandien pavieniai gaisai Vis dar sklando virš mudviejų upės Kurioje mums namus atradai.

Noriu pasidalinti savo Kalėdinio laukimo jausmu, kuris lydi kiekvienais metais. Manau, kad šiuose posmuose surasite ir savas Kalėdas. *** Languos jau spindi pirmos girliandos, Į būtį skverbiasi eglynų kvapas, Ir mes jau skubam slėpt likimo randus Prieš tai gerai išvalius ir sutepus. Prie stalo sėsime nuolankiai kilnūs, Mažytes nuodėmes gražiai nušveitę Ir prisiglaudę prie ėriuko vilnos Manysime, jog esam pasikeitę. O po savaitės vėl į seną kiemą Sukris eglučių nubyrėję šakos Tik mes, į naują laiką atsirėmę, Jau nebebūsime tokie aptakūs. *** Užgyvento turto jau pakanka, Metai nugulė visus laukus. Mūsų laikas tarsi upė senka Tik ne tas kur buvo, o kur bus... Lai jisai nešykšti gero žodžio Nestokoja meilės ir darnos Jei prireiks, tegul į speigą gruodžio Įberia žiupsnelį šilumos O nurengęs puošnią švenčių kaukę, Kasdienybei lieka atlaidus Juk kasdien daugėja tų, kur laukia Tų, kur nebegrįžta į namus. *** Kalėdinė naktis, It varpas - Sidabro dūžiais Į duris Lyg į apleistą širdį Skverbias. Tarsi stropus Auksakalys Kalena kol Visi išgirsta - Gal kiek įkyriai, Per ilgai Ir liejasi garsai Į krikštą Per visą naktį Ištisai. *** Ir kitąmet, kaip šiemet, kaip anksčiau Šypsosimės vieni kitus išduodant. Veltui neparsiduosim nė už ką - Kaip velniui dūšią - ne veltui parduodant, Su dovanom kaskart vis brangesnėm, Su palinkėjimais saldžiais į taktą... Į nugarą pataikyti perdėm Lengviau negu pataikyti į kaktą. Tad su Naujais, brolau! Tad su Naujais! Nugrįskime jiems švarų, tiesų kelią. Et. Ko gi čia draskytis? Pagaliau Vis tiek vėliau pasuksime pro šalį. Pakelkim tostą. Su Naujais, bičiuli! Nuplaukim slidų pakilimo taką. Pakelkim tostą – tik ne tuos kur guli... ------------------------------------------------ Ir tik ne tuos, kurie į minią šneka. *** Ką kabinsim ant eglės šiais metais? Kiek žaisliukų be laiko įskilo... Ar kabinsime tai, ką įpratę, Ar tik spengiančią skaudančią tylą? Gal dar sveikas tikėjimo burbulas- Juk jo tokios neįprastos spalvos. Pažiūrėk, vietoj stiklo karolių - Besišaipančios judančios galvos. Ką kabinsim ant eglės šiais metais, Kai sudaužėme tai, kas svarbiausia, Girliandą? Karūną? Ar žvakę? Ar tik sniego vatelę negausią... *** Kodėl ir vėl man niekas eglės Neparnešė iš mūsų miško? Pušies sakais pakvipo laikas Ir į šaligatvį ištiško Atplyšęs nuotekų varveklis, Palikęs tiktai šlapią brydę Kodėl ir vėl man niekas eglės Prie mano slenksčio neatlydi? *** Metai vėl prigavo ir pabėgo... Kam gi šį kart kris Lemtingas skaičius, Kad aukščiau Pakiltum atsitiesus Ir, kad nesukniubtum Susiraičius. Paslapčia nugvelbtum Laiko kraštą, Permestum per tankią, Aukštą tvorą, O paskui paskleistum Kaip iš rašto Savo paskutinį Keistą norą - Kad kiti ateitų Pailsėję, Neužvargę, žvalūs Ir lemtingi, Kad ir vėl įkvėptum Laisvą vėją, Ir kad būtume Visi laimingi. *** Išeina dar vieni Nuo nešulio sulinkę, Pavargę ir pikti, Visas bėdas surinkę. Išsineša tik mažumą - Tiek, kiek panešti gali, O visa kita - sąžinei, Į sąskaitų kraitelę. Ir šventiniam glėby, Į blizgesį išmainę, Išeiname akli Į naują metų raidą... Ir vėl nauja seka Rikiuos dienas į gretą Ir vėl kaip visada, Tik ilgesys, kaip reta ... *** Du bokalai, eglutė ir aš… Toks likimas. Ir nieko negaila. Tu žinai, aš žinau, kad ne mes Už klastingo gyvenimo vairo. Už Tave, už save, už Metus Ir už tai, ką jau teko patirti. Tai jau daug. Net daugiau už kitus Turim ką su savim pasiimti. Tu - ne mano. Ir aš ne Tava. Šiąnakt vėl išmesti – lyg ne žmonės. Sielos kūną palikę toli Dar negrįžo iš savo kelionės. Toks likimas ir nieko negaila. Tu žinai, aš žinau, kad ne mes Už klastingo gyvenimo vairo, O ir vėjas – ne mūsų bures… *** Nuo linkėjimų ligi linkėjimų Traukia metai kraitį vežime Ir su nepaliaujamu skubėjimu Nuridena nuodėmių žeme. Išsibarsto pakeliui likimai Ir namai subyra tarsi smėlis, Saujoj lieka tik prisiminimai Ir šešėliais virstantis kartėlis. Vėl gyvensime tarpu linkėjimų Įtikėję žemiška galia - Nebevaikišku pasižadėjimu Su neįtikėtina pradžia. *** Iš debesų baltų, Kur sniego pilys Sidabro bokštais Smelkiasi dangun, Iš ten, kur susitelkę Visos tylos, Atėję šventės Beldžiasi vidun. Balsais varpelių, Sklindančių iš tolių, Balta skara Prie kojų ištiesta Vilioja iš visur Sugrįžt namolio Jauki, šilta Kalėdinė Dvasia. *** Kalėdinė naktis, It varpas - Sidabro dūžiais Į duris Lyg į apleistą širdį Skverbias. Tarsi stropus Auksakalys Kalena kol Visi išgirsta - Gal kiek įkyriai, Per ilgai Ir liejasi garsai Į krikštą Per visą naktį Ištisai *** Išsivalykime. Kalėdos. Išsivalykime ne vien namus. Tevirsta plėnim skaudžios bėdos, Ateina Šventosios Kalėdos, Sutelkdamos draugėn visus. Atleiskim priešams. Juk Kalėdos. O mūsų priešai mums atleis. Jei ir negilios mūsų pėdos, Suras jas Šventosios Kalėdos Ir pas visus jomis ateis. Sušilkime. Ir vėl Kalėdos Po liktorėlį rankosna įdės. Sutikime namus parėdę, Ateina Šventosios Kalėdos Giedot Kalėdinės giesmės. *** Ir metai ne tokie, Ir gruodis, Ir trisdešimt pirma ne ta. Viltis lyg angelas Atrodo Su naujo laukiama Pradžia. Ta paslapties Gelmė vilioja Ir klimpsta kojos Nejučia. Man regis, Ko lig šiol ieškojau Apčiuopiama Pavirs dvasia Ir vėl gyvenimas Iš naujo Lyg karuselė Įsisuks, O gruodžio Trisdešimt pirmoji Prie slenksčio Niekad nesuklups, O peržengs drąsiai Naują pradžią. Visi keliai Vartus atvers Ir naujametinis miražas Jau nieko dulkėm Nepavers. *** Gimkime iš naujo, - Juk Kalėdos. Būkim švaresni, Būkim tyresni. Gal tada aplenks Mus visos bėdos Ir kliūčių bus Daug mažiau kely. *** Kaukši balto speigo pasagėlės Dar vienus išnešdamos metus. Languose - sustingę šerkšno gėlės, O už jų - belaukiantis žmogus Savo atmatuoto žemės gabalo, Lopinėlio jam skirtos erdvės Ir gerumo iš likimo rankų, Ir trupučio laimės iš lemties. *** Tegul šią tikrų stebuklų naktį, Pavadintą tūkstančio vardu, Nieks netrukdo į namus atkakti Pasakai iš sudėtų vilčių ... *** Ir vėl Kalėdos, vėl eglutė, Ir vėl namai pilni kvapų. Taip noris su Jumis pabūti, Taip noris vėl pavirst vaiku... Mielieji mūsų, nesupykit, Kad sveikiname vėl paštu. Laimingų Jums Naujųjų Metų Ir daug šviesių, sveikų dienų. *** Siaučiant pūgai, ateisiu pusnynais baltais, Pasibelsiu į langą sidabro varpais. Ar įleisi į vidų prie švenčių ugnies, Ar paliksi už durų? Paklauski širdies ... Ne paguodos ieškoti užklysiu į čia - Pasisemt atlaidumo ir tapt atlaidžia, Atitirpti, sušilti prie Tavo peties, Atsigerti gerumo iš Tavo širdies. O vėliau sugrąžint visa tai su kaupu Tuo pačiu užpustytu sugrįšiu keliu. Aš ne skolą atnešiu, atnešiu Vilties, Meilės, Laimės, Gerumo įžiebtos kibirkšties. *** Linksmų Kalėdų, gražios eglutės, O Senio Šalčio dovana Tebūna Jums namai laimingi Ir Jūsų sveikata gera. *** Žėruoja eglė. Spindi, tviska Kokia ji šiandien nuostabi, Užmiršusi pasauly viską Sidabro rūbais žėri, tviska Ir neša šilumą širdy. *** Įsiklausyk į tylą, tai Naujieji Kažką tau tyliai kužda paslapčia Tegul nebūna jie tokie nebylūs, Kokie senieji buvo kažkada. Tegul nebūna niekad skausmo, Širdy paliekančio gilias žaizdas, Tegul nebūna niekad jausmo, Kurį atstumtų kada nors kažkas... *** Uždekime žvakes ir tyliai prisilieskim Prie Švento Kūčių stalo vakare. Be pykčio, be skriaudos Su tyluma susėskim Ir taip kaskart, kasdien ir visados. Tesklinda šiluma Ir į kasdienę būtį Ateidami visi – savi ir svetimi, Uždekime širdy po šventinę žvakutę, Pasidalindami šviesa ir ugmimi. *** Gyvenimas tarpu tamsos Beprotiškai trumputis mirksnis Nuo ryto ligi sutemos Tik vienas nereikšmingas žingsnis Ir tam budėjime nakties Tampi beveidis ir pavargęs, Vos tik pakirdusi, išties, Šviesa, žiūrėk ir vėlei merkias. Tame dienos virsme naktim, Kai eglės tarsi barbės rėdos, Su nenusakoma viltim Į širdį beldžiasi Kalėdos. Prie stalo renkasi šeima, Ragaut gardaus Kalėdų vyno. Dalintis duona ir malda, Ir tuo, ko dar kiti nežino. Jaukiuos namuos jauki kalba, Šešėliai praeities nudrykę Prie žaliaskarės šiluma Alsuos nenuoramos išdykę. Pamiršk ir Tu tamsos kerus, Išeik į stebuklingą naktį Šviesiais gyvenimo gaisais Savos žvakelės užsidegti. Šviesa tvirtės, sparnus išskleis Diena paliovusi trumpėti Ir išsibarsčiusiais laukais Pakils Kalėdų išlydėti. :D

*** Mano pieniška vasara Brido ir kliuvo Už mažučio upelio Slidžių akmenų, Tarp kurių vis ieškojom, Nors niekad nebuvo, Kažkieno išgalvotų Kibiųjų vėžių. Dobilais nupjautais Taip kvepėdavo lankos, Jog jų kvapą lytėjom Ne tiktai juslėmis, O bedantė ir pieniška Vasara sėjo Mano kaimo vaikystę Trupiniais, dalimis... Dygo obelys, vyšnios, Laukinės aguonos, Dygo usnys šalia Ir vėdrynų kerai Jeigu pieniškai vasarai Trūkdavo duonos, Taigi kiškio kopūstai - Tikri gardalai. Ir upelio brasta, Ir laukymė prie šilo, Ir ramunėm baltom Siuvinėta skara Viskas liko tenai Už dienų septynmylių, Mano pieniškoj vasaroj Su bedante švarple.

Ką bedarytum, kur benueitum , kiek beprieštarautum,bet gyvenimas veda sava vaga. Gal todėl jis ir įdomus, nes mes nežinome tos vagos nei krypties, nei ilgio, nei gylio. Mūsų vaizduotėje ji tokia, kokią susikuriame viziją. *** Galiu ramiai sakyt "buvau" Ir kortomis dėliot pasjansą. Nuodėmiavai? Nuodėmiavau, Sulaukusi lemtingo šanso. Ir polėkiais, ir mintimis Lankiausi ten, kur vėjai nešė, Kur debesys su bangomis Gražiai gyvenimą išrašė. Buvau kviesta ir nekviesta, Ir laukiama, ir netikėta, Palikusi ir palikta, Žadėta ir nepažadėta. Buvau ir čia ir ten buvau, Kur šiandien tavo metai krykščia, Vilčių vilnim nubangavau Per savo dieną vakarykščią Dabar ramiai sakau -"buvau", Dėlioju kortomis pasjansą. Nepamenu - nuodėmiavau? Ir nugrimztu į saldų transą...

Įvairiais gyvenimo periodais laikas nuo laiko atsirasdavo žmogus, kuris būdavo toks panašus į sielos dvynį, jog net patikėti būdavo sunku. Šiandien manau, jog kaskart aš tokį žmogų savyje susikurdavau pati, tisiog labal labai labai troškau, kad tai būtų tiesa. Bet visada išaušdavo tokia diena, kai toks dvynys imdavo ir ištirpdavo interneto platybėse. Kartais jo pėdsakus atpažindavau, bet jie vesdavo ne į mano pašto dėžutę. ... o šiandien gruodis... Toks murzinas, glitus ir šiltas Tiek dienoje, tiek naktyje Nutiesdamas ramybės tiltus Išties neatvedi į ją. Iš lapkričio priėmęs tąsą Lieki tik antras lapkritys, O gruodis ant rogučių veža Ne tik šventes, bet ir pusnis. Įkrisčiau aš į baltą glėbį Puraus kilimo vidury Ir išvalyčiau sielos dėmę Įsisenėjusią širdy. Vėliau nupurtyčiau sniegurį Nuo jau pavargusių pečių Ir eičiau ten, kur akys žiūri Pačiu tiesiausiu keliuku. -------------------------------- Atvirski, gruodi, į senus, Švariai išbalintus laikus. Įlįsk į savo maršką baltą Nešalta bus, o jei ir šalta Įlisiu į kailinukus. Et, ką čia aš. Juk bus kaip bus...

Prietemėja. Už lango dulksna Tik viduj nesikeičia niekas Ta pati sienų spalva, Įbrėžimas joje nusidriekęs Lyg latakas dalina pusiau Visą laiką į IKI ir PO. Kada nuodėmės buvo mažiau Ar virš brūkšnio, ar jau po jo... Ir kiek tai svarbu abiem.... Išdėliojom kortas ant stalo Ir pradėjom viską kartot Tik dabar jau iš kito galo - Atvirkštine metų eiga – Kvailoka, bet imk ir pažaiski... Prietemėja, Už lango dulksna. Tik vidun jos, prašau, Neleiski.

Įsodink mane į laivą Ir išplaukim, ir išplaukim Upėm, jūrom, vandenynais Ir paraistėm, ir palaukėm. Ir per vėtrą, ir per audrą, Ir per klampų klampų kelią Tegul ūžia, tegul kaukia Visos negandos pro šalį Jokie štormai mums nė motais. Karštas kraujas laivą veda Per išalkusius bangynus Ir per sniegą, ir per ledą. Tavo rankos mane gaubia- Stiprios, tvirtos ir bebaimės, Mano ištikimas drauge, Neišpasakotos laimės. Duok man savo karštą ranką, Nebelaukim, nebelaukim. Sėskime į mūsų laivą Ir išplaukim, ir išplaukim. :D

Gaila, kad čia lankosi retas svečias. Bet taip jau yra, kad eiliuotas gyvenimas ir eiliuotu. Jis daugiau sau, nei kitiems. Juk pirmiausiai rašai apie save, o vėliau džiaugiesi, jei atsiranda tų, kuriems tos varganos eilutės tinka lygiai taip kaip ir pačiam autoriui. Tai lyg auksinė kurpaitė, kuri tinka ne kiekvienai kojai... :) :D :blushh: Jau aprašytos visos aušros, Saulėlydžiai ir skauduliai O ilgesį, it gervės šauksmą Sugėrė rudenio laukai. Atvirkštine tvarka dėlioju Mintis ir vėl einu ratu... Kas kartą vis rečiau sustoju Prie lauko durų uždarų. Ir kam ieškoti rojaus vaisiaus, Kai jo nuskint nebegali. Pasižiūrėkit - kokios raišos Laukinės naktys siautuly. Ir koks netikras rožių kvapas, Kai jis iš svetimų namų... Tarpusavyje mintys šnekas Ir negirdėt jų negaliu. Dažnai nepritariu ir pykstu, Kad niurgzlės eina vis senyn. Nepastebiu kada suspėja Sugrįžti pilnatys lieknyn. O takas paukščių...Šitoks takas Juk kažkada tik juo ėjau, Nejaugi ėmė ir apako Akylos sielos akys jau. Jau aprašytos visos aušros, Mėnulio baltas skritulys... Kam gi įdomios sielos sausros Ir begalinis ilgesys. Ką dar galėčiau rasti naujo Ir tuo pačiu populiaraus... Kitiems atrodo gražbyliauju Nors ir neieškau panašaus Eilučių sąskambio ir vingių, Metaforų neatrastų. Galėčiau sau sakyti - tingiu, Bet aš tuo tarpu gyvenu Savim ir savitą palaimą Visiems vienodai dalinu. Man nesvarbu mieste, ar kaime Gyvena tie, kurių turiu Atsiprašyti už grubumą, Už neišsaugotus daigus, Už kartais perdėtą orumą, Kai skaudžiai žeidžia atgrasus Ir arogantiškas narcizas, O apsiginti tegaliu Pilkais plunksnakočio eskizais Ant medžio lapų nukrėstų. Žvaigždynų pievose dar ganos Pulkeliais debesys jauni, O žemėje didžiulis klanas Ties paskutine viltimi. Esu dabar ir čia. Tokia gi Besparnė mano gyvastis Ir veda ją tolyn į laiką Kiaura, palaikė savastis. :D

Pirmos snaigės, Pirmasis ledukas- Pirmutiniai žiemos ženklai... Ir vis sukasi metai Ir sukas Lyg upės sraunios sūkuriai, Štai ir vėl į namus Kalėdos Sidabriniais varpeliais pabels Ir mažytės nykštukų pėdos Link namų kiekvienų nutipens. Kam palikę kruopelę artumo, Kam duonelės į saują įdės, Išdalins visą savo dosnumą Iš mažos, bet didžiulės širdies. Atsivers nejučia visos durys Iš vienų namų į kitus Ant stalų nusidrieks drobulės Pamaitinti sočiai visus. Nebeliks šitą naktį pykčio, Atlydys visame kame Nors sniego ant stogo dikčiai, Bet jo nebeliks širdyse... Štai ir vėl į namus Kalėdos... :lol:

Ar žinai, kada kvepia namais? Kai mėnulis vaikšto stogais, O sutemos kloja kelią Ant stalo mažoj pirkelėj Duona gardžia pakvimpa. Prie stalo šeima susirinkus Laužia Kūčių plotkelę. Tik šunys loja į kelią Ir nesugrįžtančių laukia. O jų vis daugiau palaukėj Kauburėliuos, žymėtuos kryžiais. Pats brangiausias tas, kur negrįžęs. Vilties žiburėlis sklando – Gal tiktai kelio neranda? Gal dar pareis užtrukęs Tavo, Motin, sūnus padūkęs. …………………………………….. Kol pirkioj žybsės žiburėlis, Prie stalo sėdės ir vėlės. Kol mėnulis vaikščios stogais, Mums nuolat kvepės namais.