egluze

Kartais taip norisi pabūti vaiku, sugrįžti pasakų takais į šią stebuklų šalį ir atsigerti gaivaus ir tyro šaltinio vandens. Todėl ir labos nakties jums visiems palinkėsiu vaiko kalba. Vieną neankstyvą rytą, Vos pramerkus akeles Aš išvydau nematytą Padarą šalia savęs. Jo barzdelė siekė žemę, O noselė vos šilta Susiliejo su manąja Nosyte karšta karšta. Ūsai auseles kuteno, Rankos glostė padukus, Negi man pasivaideno Šis nykštukas įstabus. Kalbinau, o jis šypsojos Vos primerkęs akeles Antklode šiltai apklojo Mano baltas rankeles. Ir ilgai ilgai žiūrėjo, Kol aš vėl neužsnūdau, Mama, kur jisai išėjo Aš juk jo neišvariau. Į sapnelį, mažutėle, Kitą naktį vėl ateis Jei papuoši pagalvėlę Rytmetį saldžiais sapnais. Pas visus jisai užbėga, Ir palieka mažutes Ant pagalvės lyg ant sniego Šilto sapno pėdutes. :D

Tai ir kelia sopulį. Tas nežinojimas į kur ir kodėl... Gal todėl taip dažnai apninka mintys lyg tamsūs lietaus debesys , kad nežinome kodėl mes čia. Bandome įsivaizduoti, jog esame svarbūs patys sau. Didžiuojamės į šį pasaulį atvedę savo palikuonis, bet kiek visame šiame procese mūsų pačių. Kažkas begaliniai didelis ir neaprėpiamas sudėlioja visus klaustukus ir kablelius, pasinaudodamas mūsų protu, valia, rankomis...Kažkas suveda ir išskiria žmones. Kur tasai, kuris vienam duodamas, atima iš kito. Kodėl kiekvienas atsiradimas palydimas netekties? Kodėl kiekviena ašara turi savo kainą? Kodėl tik gimę, artėjame į ten... Ir esame laimingi, kai apie tai negalvojame. Džiaugiamės įsigiję naują blizgutį, aplinką vertiname pagal tai, kiek ji patogi mums patiems. Žmones taip pat skirstome į bloguosius ir geruosius, patys kažkam likdami tokiais pačiais. Pykstu ant savęs, kuomet nemoku atleisti. Ir tai netiesa. Visi tai moka, tik ne visada to nori. Lyg gyventumei amžinybę. O traukiniai nuvažiuoja ir išsiveža tai, kas mums brangiausia - laiką, kurio nebepavysime, nesustabdysime ir nesugražinsime atgal... Tai kaina už gyvenimą. Už savo gyvenimą, kurio atkarpa neatspindi gyvenimo kokybės... Vaitoja varpas, Dūžiai kimūs Į žemę klimpsta palengva, O laiko ūkanoj parimus Į gausmą beldžiasi diena. Rasa, palikus Savo pėdą Ramunės žiedlapio krašte, Ramiai į netektį nurieda Laukimą nusinešdama. Sublyksi ašarų Karoliais, Sudilgsi sielos virpesiais Ir vėl į dieną, lyg atolą Įsibrendame paryčiais. Šienaujam sūrų Laiko klonį- Skalsiausią pašarą vilties, O priekyje ir vėl kelionė Nuo netekties lig netekties. ------------------------------------------- Gyvename su permainingais lūžiais, Su nenuspėjama veiksmų seka Ir atsaku - širdies beribiais dūžiais Matuojama gyvenimo trasa. Supleišėtas spragas užpildę turiniu Skubotai keičiame lapus naujais, Ir štai tokiu sulopiniuotu kūriniu Užbaigiam savo kelią ties namais.

*** Ateina laikas - nusidėvi batai, drabužiai, vazos, net kėdė. Ateina laikas, kada keičias daug kas į kitą vertę. Netgi pavardė, sąlyginai jauna, nenudėvėta, kažkiek tai laiko buvusi sava, tave apleidžia ir į josios vietą, žiūrėk, jau įsirangiusi nauja. Bandai priprasti prie šaukimo naujo, prie parašo, pasirinkto pačios, įlieji jai šiek tiek savesnio kraujo ir pradedi vėl viską nuo pradžios. Juk taip tiki, kad ji bus neeilinė, kad ją nešiosi ligi pat baigties, kad ji vienintelė, kad išimtinė, lyg vėliava ant marmuro peties. Didžiuojies, kartais pyksti, kartais leidi jai būt pačiai svarbiausiai iš visų ir užmiršti, kad ne jinai pirmoji, iškėlusi tave iš pat šaknų. ------------------------ Kada žvakutėmis Kalneliai žydi, Tarp kauburėlių Lapkričio ūkuos Susirandi savus Ir vėl išlydi Vardu nuo jų Atskilusios šakos. ----------------------- O, moterie!

Mano mažas žmogau Mano mažas žmogau, Mano saulės zuikeli, Be tavęs negaliu Ir mama nebegali. Kaspinėliai baltučiai, Šortukai gėlėti, Mano mažas žmogau, Kaip tavęs nemylėti Tavo aukso plaukai Saulės spindulius žeria, Mano mažas žmogau, Mano lauko gėlele, Šypsenėlė šilkinė, Skruostukai įkaitę, Kaip tavęs nemylėti, Mano aukso mergaite. Mano mažas žmogau, Mano sielos dalele, be tavęs negaliu Ir mama nebegali. Pasakėlė Saulė tyliai skęsta, Dangui žarą žarsto, Rausvas debesėlis Sapnulius išbarsto. Kam gražuolę lėlę Atveda į naktį, Kam ir pasakėlę Sėdasi pasekti. Apie aukso paukštę, Stebuklingą fėją, Drebulėlę baugščią, Vėją niekadėją. Apie saulės sostą Ir mėnulio dvarą, Apie Vaivos juostą Ir močiutės skarą… Kol nakties šešėliai Draikosi po taką, Rausvas debesėlis Pasakėlę seka. Kūdikystės pėdutės Kūdikystė mažučiais delniukais Brėžia savo gyvenimo taką, Šlepsi mažas dailus kamuoliukas Ir vis šneka ir šneka, ir šneka… Lango stiklas pirštukų padeliais Lyg pėdutėmis nutapinėtas Čia kiekvienas močiutės daiktelis Žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas. Knieti imti, paliesti, pažinti, Palaižyti, pagriebus į saują, Greitai jau nemokės apsiginti Net žema senučiukė indauja. Į neramų sapnelį atklysta Tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos Ant putnučių skruostukų pražysta Šypsenėlės - beraustančios uogos. Koks trapus kūdikystės ėjimas, Į laimingo gyvenimo tąsą, Koks mąslus sueities išlikimas Laiko laiptais gyvenimą neša.

Esu išleidusi 4 knygas, bet beveik dar tiek parašyta ir guli stalčiuje. Pats didžiausias noras kada nors išleisti knygelę vaikams, nes jai eilėraštukų taip pat esu surinkusi pakankamai. O dabar dar ne visai vaikiški: Tingulys Solidūs, įmitę, protingi- Tokia jau ta metų kaina. Dažnai negali, ar tingi Pakilt į aukštesnį kalną. Traukia papėdė, asfaltas Be ypatingų vingių Ir net pačiam nebeaišku Ar negali, ar tingi. Kūnu bėgioja šaltukas, Atmintis vis kažkur užstringa, Reiktų krosnelę įkurti, Bet beviltiškai tingi. *** Lyg seniai nevalytas parkas, Užžėlę takai ir usnys... Žiemą, kai žemė minga Prislegia laiko pusnys. Meni, lygiuoji į gretą, Praeitį savo tvarkingai, Slydai per skylantį ledą, Bet sugrįžai laimingai. Dabar gi ir vėl panūsti Eiti linguojančiu tiltu. Dar nesinori užsnūsti, Dar ne laikas nutilti. Šauki likimą pavymui Lyg artimiausią žmogų. Reikia sugrįžt išlikimui Ant paties aštriabriaunio stogo.

*** Mažos pėdos didžiulio dangaus Vis dažniau nusileidžia į lanką Tai balutėm šalto lietaus, Tai sniego pūkeliais atkanka. Trumpina dieną naktis Ir nieko tame nepakeisi, Šaltų žvaigždžių atspindy Šilumą sielon įleisi, Kad neliktų gatvėj nakvot, Kol šiurpas esybę varsto, Kol iš beribio dangaus, Ruduo savo jėgą žarsto. Toks plikas ir šaltas ruduo Į širdį nykumą bruka Ir noris greičiau namo Prie seno jaukaus židinuko Kur žarijų pulkelis linksmai Šokdamos dangų nušviečia... ----------------------------------- Noriu ir aš taip šiltai... ---------------------------------- Tik niekas į vidų nekviečia.

JUk svarbiausiai ką jaučia širdis. O širdis visą laiką jaučia. Patikėkite, aš tai žinau.

*** Parašyk man neįprastą laišką – be raidžių, be voko ženklų - ant vaivorykštės krašto, kur vaikšto pulkelis drumstų debesų, ant vėjo skverno palaikio, ant žaizdotos rudens šakos, ant benubėgančio laiko upės taku link brastos. Parašyk man ne vakar, O šiandien, kol pjūvis alsuoja Tavim, kol jaučiu tvinksint savo laiką, nors dar nesu savim. Parašyk, kad dar spėčiau išeiti nevaryta iš savo namų. Mes juk šio Laiško beraidžio nebeskaitysim abu, Tik paslėpsim į rudenio kraitę tarp krituolių obels vaikų Ir nueisim į savo laiką Plonyčiu pirmu ledu. ................................. Man atrodo skaičiau šitą laišką.

Labas. Kartais labai jau norisi išeiti pro savo vidinio kalėjimo vartus ir susitikti tuos, kurie taip pat iš ten išsiveržė. Juk kasdienybėje mes ne tokie, kokie esame santykyje su savo siela. Per skubą, nuolatinį bėgimą, baimę pavėluoti, nespėti, neatlikti, nebūti ten, kur skuba daugelis, nelikti šio gyvenimo pakelėje arba tiesiog nepaklysti gyvenimo džiunglėse. Kai visa tai tampa pernelyg sunkiu nešuliu, bandai isivaduoti iš šios raizgalynės ir bent akimirkai pabūdi savimi ir su savimi arba tais, kurie taip pat šito trokšta. Ne visada tie žmonės, kurie būna šalia sugeba priimti Tavąjį AŠ tokį, koks jis yra. Tuomet linksta ne tik kojos, trupa sparnai... o galėtų nunešti į dar nežinomus tolius, į dar neišbraidytas pievas. Bet jie trupa, o Tu taip ir lieki sėdėti toks, kokiu tave nori matyti tie, kurie tave supa. Nėra lengva, bet yra įmanoma - būti ne savimi ir ne tarp savų. Taip jau yra, Kad kasdienybė Nesklinda smilkalais kvapiais, Kad vargana žmogaus esybė Keliauja banaliais takais Ir tiktai retkarčiais ištrūksta Basa po pievą pabraidyt, O laiko taip dažnai pritrūksta Save lyg indą išvalyt. Eini viena į tirštą tamsą, Ir vėl sakysit banalu, Bet tam, kuris širdim nesensta Gyvenimas ne iš raidžių. Ir ne iš žodžių laša kraujas, Ir ne iš sielos - dėmesys, Todėl nereikia bausti skaudžiai, Kaip kartais baudžia juokdarys Tarsi juokais išdrėbęs purvą Ant nebegijančių žaizdų. Et, apie ką čia mudu kalbam, Juk visa tai taip banalu. Sakai - palaidojai tėvelį... O polėkis, o jo sparnai, Prastai su Tavimi berneli, Jeigu be jų pragyvenai. Rašei, rašei ir vis be šarmo, Tik apie tai kaip gyveni, Neįdomi Tavoji karma - Pegaso įsūniai kiti. Aš jau baigiau. Belieka eiti Dar kart labai atsiprašau Už tai, kad gyvenu banaliai, O parašau dar banaliau.

Kažkada tai buvo įmanoma. Bet dabar tenka sėti eiles įvairiuose tinklapiuose. Vienok, daugiausiai surinkęs ir į atskirus leidinukus sudėjęs Vizijų puslapis adresu http://www.lithuanian.net/stories/vizijos. Taip pat kai kas yra tinklapyje www.rašyk.lt Šiuo metu tai viskas ką galiu padaryti. Gal kada nors atsiras galimybė ir vaikiškiems eilėraščiams pasiekti savo skaitytoją, o dainoms, kurias mano tekstams kuria Sigitas Bendoraitis atsiras atlikėjas, norintis jas atlikti. Gyvenimas svajonėse ar svajonės gyvenime?

*** Nesimatėme, nesikalbėjom, nejučia prasilenkėm laike. Vienas kito laukėm Ir tikėjom, Kad gal būt nubus Tokia diena Kai išėję paryčiui Į darbą, Susitiksime netyčia, Kaip kadais. Ir atrodys, kad Nebuvo metų Išnešiotų Svieto pakraščiais. Ir kad niekas niekur Nepradingo. Du pažįstami lyg pašaknų Susitinka, kaip Kadais į darbą, Kelyje ties tuo Pačiu klevu... Na, o jei toks rytmetis Aplenks, Ką gi, žmogui Būna ir blogiau... Vėl meluosiu, sau - neįdomu Kad gerai, Jog nieko nežinau. Savo širdžiai Pasakysiu - NE, Kai sukrūpčios gatvėj nerami. Tik nenuorama viltis Krebždės Ir primins man, kaip nesu teisi. Ji neleis Pajausti lengvasties Su širdim Velnioniška tuščia Gal dar susitiksime, Išties, Ir pasikalbėsim Kaip tada...

Sveikinimai Iš ten, kur žmonės esti paprasti, Kur kalbasi prasta žmonių kalba, Kur tik didžios nelaimės ištikti Prie karsto šnekasi tyla... Kur nieko prabangaus, nei įmantraus, Kur paslaptis lyg atvira žaizda, Kur viskas duota Žemės ir Dangaus Kiek kam priklauso...Ir visiems gana.

*** Žingsniai atgal sako senstu. Prisiminimai dažnėja. Ką gi – visi į priekį Turime savo alėją. Vieniems ji tiktai prasideda, Kitų – artėja į finišą Taip ir judame tyliai į priekį Prisiminimų pynėse. Gerai, jei ten rasti pavyksta Gyvą ir tyrą šaltinį, Kuriame niekada neišnyksta Pati svarbiausioji pynė. Kuriame niekada neišsenka Šiltų atminimų klodai, Kuriame randi kitą širdį Kuriai lygiai taip pat atrodo. Žvilgsnis vis krypsta į priekį Po kojom rečiau dairaisi Ir vertini metų kiekį Kaip praeity kadaise Vertinai savo tėvą, Amžiams likimo skirtą, Gyvenimo iškamuotą, Bet lygu ąžuolą tvirtą. Ir tiki, ir vilies, kad žingsniai Veda ir ves tik į priekį Aš tuo tikiu kaip niekas, O Tu manim patikėki. *** Prasilenkėm. Lyg traukiniai Tarp dviejų tolimų stočių Ant bėgių priešinga kryptim Taip neteisingai nutiestų. Prasilenkėm lyg du laivai, Bekraštėj jūroj tarp bangų, Todėl manęs dar neradai Ir aš dar nežinau kur Tu. Bet jei bus lemta susitikt, Beeinant vakaro keliu Aš negalėsiu pasilikti, Nes per vėlu. Jau per vėlu.

:blink: :blink:

*** Pasikalbėkim dviese. Tu neprieštarauji? Seniai , labai seniai Tariausi su Tavim. Žinau, esu tikra - Nepriekaištauji, Bet juk žinai, Kad gyvenu viltim. Kur nors, kažkiek Nors sekundėlę Paskirki man savos širdies, Nors kruopelytę, Nors lašelį Atseikėki iš praeities. Gal Tavo žodis Vėl taps kūnu Ir aš jį jausiu naktimis. Pasaulis verčiasi, kai būnu Viena su savo mintimis. Pasikalbėkim dviese, Aš palauksiu, Palauksiu dieną, mėnesį, metus, O gal akimirką... Kas žino. Juk mūsų laikas toks trapus.. Eglė (Egmilė)

*** Pasikalbėkim dviese. Tu neprieštarauji? Seniai , labai seniai Tariausi su Tavim. Žinau, esu tikra - Nepriekaištauji, Bet juk žinai, Kad gyvenu viltim. Kur nors, kažkiek Nors sekundėlę Paskirki man savos širdies, Nors kruopelytę, Nors lašelį Atseikėki iš praeities. Gal Tavo žodis Vėl taps kūnu Ir aš jį jausiu naktimis. Pasaulis verčiasi, kai būnu Viena su savo mintimis. Pasikalbėkim dviese, Aš palauksiu, Palauksiu dieną, mėnesį, metus, O gal akimirką... Kas žino. Juk mūsų laikas toks trapus.. Eglė B.